Su tokiomis situacijomis kasdien susiduria „Hačiko“ gyvūnų klinikos veterinarijos gydytojas Tomas Žindulis – traumatologas, ortopedas, rekonstrukcinės ir minkštųjų audinių chirurgijos specialistas, turintis 14 metų patirtį.
„Dažnai šeimininkai tikisi, kad šlubavimas praeis savaime. Tačiau net ir nedidelis eisenos pakitimas gali būti pirmasis rimtos ortopedinės ligos ar traumos požymis“, – sako gydytojas.
Kai patinusi koja slepia lūžį
Ne visi lūžiai akivaizdūs iš pirmo žvilgsnio. Tuo įsitikino Arčio šeimininkai, kai pastebėjo, kad šuo pradėjo saugoti priekinę koją ir mažiau remtis į ją eidamas. Apžiūros metu atliktas rentgenologinis tyrimas, kuris parodė stipinkaulio lūžį.
Laimei, lūžis buvo su minimalia dislokacija, todėl operacijos neprireikė – atlikta galūnės mobilizacija ir paskirtas tolimesnis gydymas.
„Daugelis įsivaizduoja, kad lūžio atveju gyvūnas apskritai negali atsistoti ar paeiti. Tačiau kai kurie lūžiai būna pakankamai stabilūs, todėl augintinis vis dar remiasi koja. Būtent todėl nereikėtų spręsti apie traumos rimtumą vien iš gyvūno elgesio“, – aiškina T. Žindulis.
Liga, kurios išgydyti negalima
Ne visos problemos atsiranda dėl traumų. Kartais priežastis slypi genuose.
Katinas Knopkė į kliniką pateko dėl pakitusios eisenos ir sunkesnio judėjimo galinėmis kojomis. Apžiūros metu pastebėti sąnarių pakitimai, o atlikus rentgenologinį tyrimą diagnozuota osteochondrodisplazija.
Tai genetinė liga, būdinga škotų nulėpausių ausų veislės katėms.
„Daugelis žmonių renkasi šią veislę dėl išskirtinės išvaizdos, tačiau ne visi žino, kad tas pats genas, kuris lemia nulėpusias ausis, gali būti susijęs ir su skausmingais kaulų bei sąnarių pakitimais“, – pasakoja gydytojas.
Nors liga neišgydoma, medikamentinis gydymas padeda sumažinti skausmą ir pagerinti gyvūno gyvenimo kokybę.
Viena dažniausių ortopedinių problemų – kryžminio raiščio trūkimas
Tarp dažniausių pacientų, kuriuos mato T. Žindulis, yra šunys, turintys kelio sąnario problemų.
Vienas jų – aštuonerių metų Jorkšyro terjeras Caca. Šeimininkai į kliniką kreipėsi dėl jau kelias savaites trunkančio galinės kojos skausmingumo. Apžiūros metu nustatytas kelio sąnario nestabilumas, o rentgenologiniai tyrimai patvirtino priekinio kryžminio raiščio trūkimą.
Augintiniui atlikta operacija – ekstrakapsulinė kelio sąnario stabilizacija. Procedūra pavyko sėkmingai, o visiškas atsistatymas numatomas per maždaug du mėnesius.
Panaši diagnozė nustatyta ir beveik dešimties metų Labradoro retriveriui Jolly. Po patirtos traumos šuo pradėjo šlubuoti dešine galine koja. Atlikus tyrimus diagnozuotas galinės kojos priekinio kryžminio raiščio trūkimas, todėl buvo nuspręsta atlikti chirurginę operaciją taikant TTA (angl. Tibial Tuberosity Advancement) metodiką – vieną dažniausiai naudojamų chirurginių šunų kelio sąnario stabilizavimo metodų, taikomų plyšus priekiniam kryžminiam raiščiui.
Po operacijos Jolly sveiksta namuose, o augintinio judėjimas artimiausią mėnesį turi būti griežtai ribojamas, kad operuota koja tinkamai gytų.
„Priekinio kryžminio raiščio trūkimas yra viena dažniausių ortopedinių problemų šunims. Negydant tokio pažeidimo kelio sąnarys tampa nestabilus, vystosi artritiniai pakitimai, gyvūnas jaučia nuolatinį diskomfortą. Laiku atliktas gydymas leidžia grįžti prie visaverčio ir aktyvaus gyvenimo“, – sako T. Žindulis.
Ar visada lūžį reikia operuoti?
Pasak T. Žindulio, vienas dažniausių šeimininkų klausimų – ar nustačius lūžį operacija yra neišvengiama.
Aštuonių mėnesių kalytė Loksė į kliniką pateko po autotraumos. Rentgenologinio tyrimo metu nustatyti dubens kaulų lūžiai.
Tačiau šiuo atveju operacijos neprireikė.
„Traumatologijoje svarbiausia ne pats lūžio faktas, o jo pobūdis. Jei kaulai nėra stipriai pasislinkę ir išlieka stabilūs, organizmas kartais gali sėkmingai sugydyti traumą pats. Tokiais atvejais labai svarbu laikytis gydytojo rekomendacijų ir užtikrinti griežtą judėjimo kontrolę“, – aiškina veterinaras.
Loksei paskirtas medikamentinis gydymas ir griežtas judėjimo ribojimas (narvo režimas). Tikimasi, kad per artimiausias savaites ji visiškai atsigaus.
Kada verta sunerimti?
Veterinarijos gydytojas pastebi, kad šeimininkai dažnai kreipiasi tik tada, kai gyvūnas visiškai nustoja remtis koja. Tačiau daugelis ortopedinių ligų prasideda kur kas subtiliau.
„Jeigu augintinis pradėjo šlubuoti, sunkiau stojasi po poilsio, vengia šokinėti, lipti laiptais ar greičiau pavargsta pasivaikščiojimų metu – tai jau signalai, kad reikėtų pasirodyti veterinarijos gydytojui. Kuo anksčiau nustatoma problema, tuo didesnė tikimybė išvengti sudėtingesnio gydymo ateityje“, – primena T. Žindulis.
Pasak gydytojo, traumatologo darbe netrūksta nei atsakingų sprendimų, nei sudėtingų operacijų. Tačiau didžiausias atlygis – matyti pacientus, kurie po traumų ar gydymo vėl gali bėgioti, šokinėti ir gyventi visavertį gyvenimą.
