Per pastaruosius kelerius metus Elfas išdaigininkas (angl. Elf on the shelf) žaibiškai išpopuliarėjo Lietuvoje, nors pasaulyje ši tradicija skaičiuoja jau ne vieną dešimtmetį.
Pirmą kartą Kalėdų senelio pagalbininkas elfas buvo pristatytas dar 2005 metais rašytojos Carol Aebersold kartu su dukra išleistoje knygoje „The Elf on the Shelf“. Pirminė knygoje pateikiama idėja – kad elfas prieškalėdiniu laikotarpiu stebi vaiko elgesį ir kiekvieną naktį, kai visi jau miega, skrenda į Šiaurės ašigalį ir praneša Kalėdų Seneliui apie dienos įvykius, kartu padėdamas šiam nuspręsti, ar vaikas buvo „geras ar blogas“. Prieš vaikams pabundant, elfas grįžta ir užima naują vietą namuose, įtraukdamas šeimą į slėpynių žaidimą. Kūčių vakarą elfo misija baigiasi ir jau iki kitų metų jis grįžta atgal pas Kalėdų senelį.
Bėgant metams elfo tradicija keitėsi, galiausiai jis tapo ne „stebėtoju“, o pokštininku, padrąsinančiu vaiko draugu, magišku kalėdiniu personažu, kuris į kiekvienos šeimos namus atneša stebuklų kupiną švenčių laukimą.
Aš pati esu (beveik) penkerių metų mergaitės mama, tad ši tradicija man tikrai nėra svetima. Šiemet bus jau antri metai, kuomet į svečius pasikviesime elfą. Galiu tik patvirtinti – elfo pokštai džiugina ne tik mūsų dukrą, bet ir mus su vyru – juk taip smagu kiekvieną rytą dukrą pradžiuginti vis nauja, netikėta elfo išdaiga, užduotėle ar atnešta dovanėle.
Daugelį metų pasaulyje gyvuojanti elfų tradicija sulaukė ir kritikos, ypač neigiamai vertinama pirminė elfo, kaip „stebėtojo“, idėja. Pasak vaikų psichologų, ji prasilenkia su šiuolaikiniais vaikų auklėjimo principais, tam tikrais atvejais netgi gali pridaryti daugiau žalos nei naudos.
Tad kaip pristatyti elfą, kad jis džiugintų vaiką ir keltų tik geras emocijas? Kaip žinoti, ar vaikas jau emociškai pasiruošęs elfo išdaigoms? Ir kokių klaidų nedaryti ruošiant elfų pokštus, pasakoja vaikų psichologės Natalja Kulakovskaja ir Raminta Gudelytė-Bagdonė.
