Nėra tos savaitės, kad informacinėje erdvėje neskambėtų manifestai apie pasirinkimą neturėti vaikų ir gyvenimą vien sau. Pramaišiui šiai temai kartas nuo karto suskamba temos, bandančios užsimezgusios naujos gyvybės naikinimą perkvalifikuoti į „moters teisę į savo kūną“ arba vienišų žmonių „teisę turėti“ vaikų, bet komentarą šioms temoms parašysiu kitą kartą.
Taigi, child-free – „smagus“, „tvarus“, „drąsus“ ir madingas gyvenimo būdas, kai prakutę jauni žmonės „nusprendžia“ (rašau kabutėse, nes čia tik patiems sprendėjams atrodo, kad šį savo sprendimą jie padarė laisva valia ir būdami sveiko proto) neapsikrauti neprognozuojamais rūpesčiais (oficiali versija: „Žemė ir taip jau yra perpildyta žmonėmis“) ir nugyventi gyvenimą, kupiną malonumų, kelionių ir nevaržomo asmeninio komforto. Tačiau praskleidus šią blizgančią ideologinę užuolaidą, atsiveria kur kas gilesnis ir visai ne toks romantiškas vaizdas. Tai nėra joks laisvės manifestas – tai tiesiog moderniai supakuotas energetinis bankrotas. Tie, kurie garsiausiai kalba apie perpildytą Žemę, iš tiesų patys yra perpildyti nematomo svorio ir nebaigtų reikalų su savo pačių praeitimi.
Tačiau jei pažiūrėtume į tai be jokių ideologinių filtrų – atsitrauktume ir pažvelgtume per grynus psichikos dėsnius ir gyvenimo termodinamiką (apie ją ruošiu labai ilgą tekstą)?
Dėsnis čia paprastas ir negailestingas: gyvybės energija gamtoje perduodama tik į priekį, niekada – atgal.
Mes nesame galutinė stotelė. Mes – pasekmė (praeities). Mes – priežastis (ateities). Mes esame laidininkai tarp praeities ir ateities. Tačiau kas turi nutikti, kad žmogus nuspręstų šią tėkmę sustabdyti?
Labai dažnai po garsiai deklaruojama ir visaip kaip eksponuojama „asmenine laisve“ slepiasi visai kitas, gilus psichologinis mechanizmas – nematomas skolos jausmas. Žmogus jaučiasi tooooks skolingas savo praeičiai (savo tėvams, jų lūkesčiams, šeimos sistemai), kad jo vidinėse sąskaitose paprasčiausiai nebelieka laisvų resursų, kuriuos naudodamas jis galėtų kurti ar auginti kitą kartą. Jis vis dar bando išsimokėti „paveldėtas“, praėjusių kartų skolas savo ateities sąskaita...
Bandymas atiduoti gyvybės energiją atgal į praeitį – sendina ir džiovina.
Bandymas ją aklinai uždaryti vien savyje ir savo „komforte“ – anksčiau ar vėliau virsta apatija, nerimo epizodais arba sprogsta iš vidaus.
Iš esmės žmogus bijo vienintelio dalyko – mirti. Gyvybė – neįkainojamas dalykas.
Bet... ko galima tikėtis iš žmogaus, „neturinčio ką prarasti“?
Tarnystė Gyvybei reikalauja drąsos pripažinti, kad mes dalyvaujame estafetėje. Kurių velnių toje estafetėje apskritai dalyvauti? Kas iš to?
VAIKAI!
Kartais per konsultacijas paklausiu kliento: skęstant laivui, ką gelbėtum pirmiau – save ar vaiką? Beveik visi net nemirktelėję atsako: „Aišku, kad vaiką“. Kai paklausiu: „Kas tau yra tavo vaikas, kad net tavo išgyvenimo instinktas neprieštarauja tokiam pasirinkimui?“, atsako: „Viskas“, „Tąsa“, „Ateitis“.
Vaikai – mūsų nemirtingumas!
Kažkas brangesnio net už neįkainojamą mūsų pačių gyvybę! Šis egzistencinis faktas kartais lieka vieninteliu švyturiu ir viltimi pavargusiems, rutinos ir nesibaigiančių gyvenimo audrų blaškomiems žmonėms.
Mamos ir Tėčiai,
Jūs nesate tik aptarnaujantis personalas. Jūs nesate „atsilikę nuo gyvenimo tamsuoliai“, nemokantys naudotis prezervatyvais. Jūs nesate „praradę save“ nesibaigiančioje buityje, „užstrigę praeitame amžiuje“ ar beviltiškai „iššvaistę savo geriausius metus“, kaip dabar madinga pašiepti naratyvuose apie tradicines vertybes.
Užuot pirkę eilinį prabangų niekutį – vardinę rankinę, nesibaigiančias egzotines atostogas ar kasdienį brangų kavos puodelį vardan išpūstos „meilės sau“ – jūs skiriate savo laiką ir resursus tam, kas tikra. Jūsų sąskaitos ištuštėja nubrozdintiems dviratukams, kalnams knygų, nesibaigiantiems būreliams ir murziniems, bet gyviems žygiams į mišką. Jūs esate atkakliausi investuotojai, tiesiogine to žodžio prasme investuojantys į savo Nemirtingumą.
Jūs esate Gyvybės saugotojai. Jūs esate Nojaus laivas, plukdantis trapią gyvybę per pasaulio audras.
Jūs neišpasakytai turtingi. Šis turtas toks didelis, kad netilptų į jokias bankų sąskaitas, bet jis puikiausiai sutilps jūsų glėbyje.
Ir vieną dieną jūs sulauksit momento, kai jūsų Nemirtingumas taps nemirtingu!
Auginti vaikus nėra savitikslis egoizmas. Tai tarnystė pačiai Gyvybės tėkmei ir mūsų Kūrėjui.
P.S. Jei skaitant šias eilutes jums kyla noras aršiai ginčytis, teisintis ar piktintis – neskubėkite pulti į komentarus. Panaudokite šią reakciją kaip terapinį veidrodį.
Sustokite ir užduokite sau vieną labai nepatogų klausimą: Kam aš esu toks skolingas, kad mano viduje nebeliko nieko, ką galėčiau duoti gyvybei?
