Savo ir sūnaus istoriją Ingrida pradeda nuo prisipažinimo, kad lemtingąją gimdymo dieną nujautė, jog kažkas yra ne taip:
„Kai tik sužinojau, kad laukiuosi – šiek tiek nerimavau, tačiau nėštumas buvo sklandus, jaučiausi puikiai ir pilna jėgų. Tiesa, 36 nėštumo savaitę man pradėjo kietėti pilvas.“
Ingrida pasakoja, kad lankėsi pas gydytojus ir turėjo tirtis dėl per didelio vandenų kiekio pilve, tačiau lemtingą dieną, kai netrukus gimė sūnus, dar vieno vizito ji jau nesulaukė – teko kviestis greitąją.
„Ligoninėje buvo patikrinti vaisiaus tonusai – viskas, rodos, buvo gerai, tačiau kitos dienos ankstų rytą visgi prasidėjo gimdymas“, – sako Ingrida.
Tiesa, gimdymas nebuvo visiškai sklandus. Sąrėmius teko skatinti, tačiau gimdymo veiklai vėl suaktyvėjus Ingridą užklupo itin stiprūs skausmai, todėl gydytojai nusprendė taikyti epidūrinę nejautrą. Moteris prisimena, kad gulėdama ligoninės lovoje nebejautė kojų, o pati situacija atrodė tarsi miglota ir sunkiai suvokiama. Tik po kurio laiko ji pajuto, kad prasideda lemiamas gimdymo etapas. Netrukus į pasaulį atėjo 36-ąją nėštumo savaitę gimęs ankstukas Vakaris.
Pirmoji ankstuko kova
„Tik gimusį Vakarį gydytojai turėjo gaivinti, kadangi jis gimė „pridusęs“ bei buvo išvežtas į reanimaciją“, – pirmąsias sūnaus akimirkas prisimena Ingrida.
Ingrida pasakoja, kad tą dieną negalėjo nustoti verkti. Ją buvo apėmusi baimė ir nežinomybė – moteris nesuprato, ką reiškia pagimdyti ankstuką ir kokie iššūkiai laukia jos bei kūdikio.
„Kol Vakaris buvo intensyvios terapijos palatoje, man be jo buvo tikrai sunku. Matėmės kas tris valandas, kai nešdavau jam pieno, kuris buvo maitinamas jam per zondą, kadangi pats dar nemokėjo savarankiškai žįsti“, - teigė ji.
Ligoninėje Vakariui teko kovoti su gelta. Ji pradėjo trauktis tik tada, kai gydymui buvo pasitelkta stipresnė fototerapijos lempa.
Kelionė namo ir augimas
Galiausiai, įveikęs visus sveikatos iššūkius, Vakaris kartu su mama išvyko namo.
„Grįžus iš ligoninės viskas nurimo ir iki šiol tvarkomės puikiai. Dabar Vakariui jau penkeri ir nors raida kiek vėluoja, sūnus labai žingeidus, domisi aplinka, ieško naujovių, bendrauja su bendraamžiais. Labai juo džiaugiamės“, – dalijasi ankstuko mama.
Ingrida sako, kad tokiose situacijose itin svarbu nenuleisti rankų net tada, kai yra ypač sudėtinga: „Mes, mamos, esam tokios stiprios tik mūsų vaikų dėka. Ankstukai yra tikri kovotojai už vietą mūsų žemėje“.
