Portalas „Psychology Today“ klausia: kodėl kai kurie vyrai susilaukia tiek daug vaikų, kai dauguma apsiriboja vienu ar dviem? Ar tai sąmoningas jų sprendimas, o gal už viso to slypi gilūs psichologiniai ar net biologiniai mechanizmai?
Skirtumai tarp vyrų ir moterų – ne tik biologiniai
Biologiškai moters galimybės turėti daug vaikų yra ribotos. Jai reikia pastoti, išnešioti, pagimdyti ir auginti vaiką. Vyrams tokių ribų beveik nėra – jie teoriškai galėtų apvaisinti šimtus moterų. Evoliucinė psichologija siūlo paaiškinimą: galbūt vyrai evoliucijos eigoje išsiugdė polinkį plėsti savo genetinį paveldą kuo plačiau, kai tuo tarpu moterys – investuoti į mažesnį, bet užtikrintai savo vaikų skaičių.
Taigi, vienas iš evoliucinių scenarijų teigia, kad vyrai natūraliai labiau linkę į poligamiją ir dažnesnius partnerių keitimus – tai strategija, leidžianti perduoti savo genus daugeliui palikuonių.
Kritikai perspėja, kad toks požiūris per daug determinuotas biologijos ir nepakankamai atsižvelgia į kultūrą bei individualius pasirinkimus. Ir visgi – kai kurių vyrų pavyzdžiai verčia klausti, ar tikrai viskas taip paprasta.
Ar susilaukti 888 vaikų įmanoma?
Psichologė Dorothy Einon iš Londono universiteto kolegijos tyrė vieno žmogaus – Maroko sultono Ismailo Kruvinojo (1672–1727) – atvejį. Legenda teigia, kad jis turėjo net 888 vaikus. Jo haremas – apie 500 sugulovių – buvo griežtai valdomas, moterys, su kuriomis sultonas mylėdavosi, buvo parenkamos vaisingiausiu laikotarpiu. Tačiau D.Einon skaičiavimai rodo: net esant idealioms sąlygoms, Ismailas turėjo mylėtis su penkiomis skirtingomis moterimis kiekvieną dieną... keturis dešimtmečius iš eilės.
Tokie skaičiai atrodo nerealiai, tačiau jie atveria duris diskusijai: ar vyrai, kaip B.Johnsonas ar E.Muskas, tikrai planuoja turėti tiek daug vaikų? O gal tai labiau rezultatas tam tikrų jų asmenybės savybių ir moterų pasirinkimų?
Tarp statuso, galios ir „trofėjų“
Vienas įdomus psichologinis modelis teigia, kad kai kurios moterys – ypač tos, kurios nesiekia savarankiškos karjeros ar finansinės nepriklausomybės – sąmoningai ieško „aukštos vertės“ partnerių: išsilavinusių, turinčių geras pajamas, socialinį statusą.
Tuo tarpu kai kurie vyrai, ypač tie, kurių dominuojantis bruožas yra socialinė dominavimo orientacija (angl. Social Dominance Orientation, SDO), siekia moterų, kurios yra patrauklios fiziškai – tarsi trofėjų, rodantį jų galią ir sėkmę kitiems vyrams. Tokie vyrai konkuruoja dėl statuso, resursų ir matomumo. Moteris, kaip ir prabangus automobilis, tampa prestižo ženklu.
Šis elgesio modelis dažnėja ekonominio nestabilumo laikais, kai išauga noras įtvirtinti hierarchijas, stiprėja dominavimo poreikis ir priešiškumas „silpnesniems“. <...>
Čingischano palikimas
Tyrimas „Mongolų genetinis palikimas“ nustatė, kad viena Y chromosomos linija, kilusi iš vieno vyro – tikėtina, Čingischano – išplito tarp maždaug 8 proc. vyrų didžiuliame regione nuo šiaurės rytų Kinijos iki Uzbekijos. Tai įrodo, kaip vienas vyras gali palikti milžinišką genetinį pėdsaką.
Šiandien, žinoma, nebėra haremų, su anuometiniais karais siejamų moterų prievartavimų, tačiau kai kurie mokslininkai svarsto: jei tokie vyrai kaip E.Muskas ar B.Johnsonas neturėtų socialinių apribojimų, ar jie netaptų šiuolaikiniais Čingischanais, sugebėjusiais ženkliai paveikti ateities žmonijos genofondą?
Vaikų skaičius – ne vien asmeninis pasirinkimas
Nors daugiavaikystė šiandien dažnai suvokiama kaip individualus pasirinkimas, iš tiesų tai gali būti kompleksiškas reiškinys, susijęs su biologija, socialinėmis normomis, psichologiniais bruožais ir net politinėmis pažiūromis.
Kai kurie vyrai gali sąmoningai siekti gausios šeimos, kiti – tiesiog pritraukti tokias moteris, kurios jų statusą ir išteklius nori paversti savo vaikų gerove. Tokie dinamika rodo, kad šeimos dydis – ne vien asmeninis reikalas, o platesnių visuomenės procesų atspindys.
Parengta pagal „Psychology Today“
