Sekite 15min Google
Jei vaikas grįžta iš mokyklos ir pareiškia, kad jam būtinai reikia tokių sportbačių, kokius matė avint bendraklasį, tokio lankelio, kokį dėvėjo kita mergaitė, ar tokios gertuvės, kurios neturėti yra „visiškai nesąžininga“, žinokite – su tuo susiduriate tikrai ne vieni, rašo portalas „Parents“.
Toks pavydas gali kilti bet kuriuo metų laiku, tačiau ypač dažnai jis pasireiškia prieš prasidedant naujiems mokslo metams. Ir tai visiškai natūralu.
„Kai vaikai pamato, kad jų draugai turi ką nors naujo ir šaunaus, visiškai suprantama, kad jie pagalvoja: „Aš irgi to noriu!“ arba „Visi tai turi, tik aš ne!“ – aiškina psichologė Eileen Kennedy-Moore, tinklalaidės Kids Ask Dr. Friendtastic kūrėja.
Taigi jūsų vaikas tikrai nėra išimtis. Tačiau šiandien, kai apsipirkti lengviau nei bet kada anksčiau, o socialiniai tinklai nuolat primena apie trokštamus daiktus, tėvams gali būti sunku suprasti, kaip reaguoti į vaiko norą turėti kiekvieną naują daiktą, kurį turi jo draugai. Laimei, specialistai turi keletą patarimų.
Iš kur kyla pavydas dėl bendraklasių stiliaus ir daiktų?
Kartkartėmis pavydą jaučiame visi. Tačiau vaikus ir paauglius ši emocija gali paveikti stipriau. Tyrimai rodo, kad būtent paauglystėje pavydas pasiekia aukščiausią lygį.
„Vaikams iš esmės trūksta platesnio požiūrio, nes jie dar nėra ilgai gyvenę ir nėra daug pasaulio matę. Jų tapatybės jausmas taip pat nėra toks stabilus, nes jie nuolat auga ir keičiasi. Be to, jiems gali trūkti patirties, padedančios suprasti, kad stiliai keičiasi, o mados ateina ir praeina“, – aiškina dr. E.Kennedy-Moore. Pasak jos, visa tai daro juos jautresnius materializmą skatinančioms žinutėms.
Be to, drabužiai ir žaislai gali būti susiję su priklausymo grupei jausmu.
„Kai vaikas girdi ar mato bendraamžius sakant maždaug: „Mes visi manome, kad šis prekės ženklas yra kietas!“ arba „Mes visi kolekcionuojame šiuos žaislus!“, tai gali labai stipriai paveikti vaiką, kuris nori būti priimtas ir priklausyti grupei“, – sako dr. E.Kennedy-Moore.
Anot jos, nėra malonu jaustis kažko neturinčiam ar išsiskiriančiam iš kitų. Be to, tie daiktai vaikui iš tiesų gali atrodyti įdomūs ar šaunūs.
Pasak vaikų psichologės dr. Whitney Raglin Bignall, prasidedant naujiems mokslo metams tokios situacijos iš tiesų gali padažnėti.
„Grįžimas į mokyklą gali būti metas, kai vaikai ypač dažnai jaučia pavydą. Jie dažnai girdi apie kitų vaikų vasaros patirtis – pavyzdžiui, keliones ar vasaros stovyklas, – o į mokyklą vaikai grįžta su naujais drabužiais ir daiktais, tokiais kaip batai ar mokyklinės priemonės“, – sako ji.
Jei vaikas pavydi bendraamžiams, pasak dr. Raglin Bignall, tai gali pasireikšti įvairiai:
- Jis skundžiasi tuo, ko neturi.
- Neigiamai lygina save su kitais.
- Šaiposi iš žmogaus, daikto ar patirties, kurių iš tikrųjų pavydi, arba juos menkina.
- Verkia ar stipriai susierzina.
- Užsisklendžia arba tampa tylesnis.
- Jaučia menkesnę savivertę ir nedrąsiau įsitraukia į bendravimą su bendraamžiais.
„Jaunesnių vaikų pavydas gali pasireikšti emocijų protrūkiais, o vyresni vaikai gali tiesiog tapti irzlesni ar piktesni“, – priduria dr. Raglin Bignall.
Kaip tėvai gali padėti vaikui susidoroti su pavydu?
Gali kilti pagunda tiesiog numoti ranka į vaiko norus. Suaugusieji supranta, kad vienas minkštas žaislas ar džemperis tikrai nenulems vaiko gyvenimo. Tačiau daugelis vaikų taip nemano. Todėl verta apie tai su jais pasikalbėti.
„Padėkite vaikui įvardyti, ką jis jaučia ir kodėl. Tada paaiškinkite, kad toks jausmas yra normalus. Tėvai netgi gali papasakoti apie savo pačių patirtį ir pateikti pavyzdžių, kaip jie su tokiais jausmais susidoroja. Svarbu prisiminti, kad pavydas yra normali, o ne bloga emocija. Nuraminkite vaiką ir paaiškinkite, kad vien dėl tokio jausmo jis netampa blogu žmogumi. Tai įprasta emocija“, – siūlo dr. Raglin Bignall.
Galite paaiškinti, kas apskritai yra pavydas – noras turėti tai, ką turi kitas žmogus, – ir aptarti būdus, kaip su tokiomis emocijomis tvarkytis.
Specialistė taip pat pataria padėti vaikui sutelkti dėmesį į tai, ką jis jau turi, priminti jo stiprybes, gabumus ir pasiekimus, mokytis dėkingumo bei skatinti džiaugtis kitų žmonių sėkme.
Jei problema yra finansinė ir iš tiesų negalite sau leisti nupirkti norimo daikto, dr. Kennedy-Moore pataria tai tiesiog pasakyti: „Tokia yra realybė.“
Tačiau dažnai, pasak jos, esmė ne ta, kad šeima apskritai neturi pinigų, o tai, kad ji turi kitų finansinių prioritetų. Tokia situacija gali tapti puikia proga pasikalbėti apie pinigus ir vartotojiškumą.
- Paaiškinkite skirtumą tarp poreikių ir norų. Skirkite laiko aptarti, kuo jie skiriasi ir kodėl svarbu tai suprasti. „Supratimas, kad galima kažko norėti ir vis tiek puikiai gyventi to neturint, padeda vaikams atrasti savo stiprybę“, – sako dr. E.Kennedy-Moore.
- Kalbėkite apie tai, kad išlaidos turėtų atitikti mūsų vertybes. „Tik nedaugelis žmonių turi neribotas finansines galimybes, todėl turime rinktis, ką perkame. Išleidę pinigus vienam dalykui, mažiau jų turime kitiems tikslams“, – sako dr. E.Kennedy-Moore. Pasak jos, galite paaiškinti kai kuriuos savo šeimos finansinius pasirinkimus ir prioritetus, pavyzdžiui, kad jums žmonės, išsilavinimas ar patirtys yra svarbiau už daiktus.
- Mokykite suprasti reklamą. Tai ypač svarbu šiandieniniame skaitmeniniame pasaulyje. „Paaiškinkite, kokias strategijas reklamos kūrėjai naudoja bandydami įtikinti žmones ką nors pirkti. Taip vaikas išmoks tapti sąmoningesniu vartotoju“, – sako dr. E.Kennedy-Moore.
- Pakalbėkite apie dopaminą ir trumpalaikį džiaugsmą. Taip, nusipirkus ar gavus naują daiktą galima pajusti stiprų malonumą, tačiau paprastai jis greitai išblėsta. „Padėkite vaikui pagalvoti, kurie jo turimi daiktai suteikė ilgalaikį džiaugsmą, o kurie sulūžo, tapo per maži ar dabar tiesiog renka dulkes“, – pataria psichologė.
Ar tėvams kartais verta tiesiog nusileisti?
Būtų puiku, jei pokalbis ir vaiko emocijų pripažinimas suveiktų kiekvieną kartą. Deja, taip nėra. Dr. E.Kennedy-Moore teigia, kad kai kurie vaikai gali nepaliaujamai prašyti tėvų nupirkti trokštamą daiktą. Ar kartais reikėtų nusileisti?
Pasak dr. Raglin Bignall, tai priklauso nuo šeimos vertybių ir finansinių galimybių.
Ji siūlo pasikalbėti su vaiku apie tai, kodėl jis nori konkretaus daikto.
„Ar jis jo nori tik todėl, kad jį turi kažkas kitas, ar todėl, kad neturėdamas jo jaučiasi atstumtas? Atsakymas gali padėti tėvams apsispręsti. Manau, kad nupirkti tokį daiktą galima, jei tai dera su šeimos vertybėmis, šeima gali sau tai leisti, o vaikas jo nori ne vien iš pavydo, – sako dr. Raglin Bignall.
Dr. E.Kennedy-Moore pabrėžia, kad tėvai neturėtų jaustis privalantys išpildyti kiekvieną vaiko norą, tačiau sutinka, jog tam tikromis aplinkybėmis nusileisti galima: „Mums, tėvams, smagu nupirkti vaikams tai, kas juos pradžiugina“, – sako ji. „O jei tas daiktas dar ir leis jiems smagiai leisti laiką su draugais, tai papildomas privalumas.“
Dar viena strategija – pasiūlyti vaikui pačiam užsidirbti pinigų trokštamam daiktui.
„Kai jie įdeda pastangų, kad ką nors gautų, jie labiau tai vertina. Ir tai – dar viena vertinga pamoka, kurią verta išnaudoti“, – pabrėžia psichologės.