„Vis rečiau išlaikoma trijų parų atsisveikinimo tradicija, nors šis laikas buvo sugalvotas ne be reikalo. Jis labai svarbus ne tik mirusiojo pagerbimui, bet ir patiems artimiesiems – tam, kad jie galėtų priimti netektį“, – pastebi jis.
30 metų Klaipėdoje veikiančių laidojimo namų vadovas sako, kad sukaupta patirtis padėjo aiškiai suprasti ir tai, kas svarbiausia oriam atsisveikinimui.
Atsisveikinimas vykdavo namuose
Prisimindamas veiklos pradžią, V.Volovnik pasakoja, kad prieš tris dešimtmečius laidotuvių organizavimas Lietuvoje atrodė visiškai kitaip.
„Kai pradėjome šią veiklą, Klaipėdoje dar nebuvo privačių laidojimo paslaugas teikiančių įmonių. Artimieji laidotuves dažniausiai organizuodavo savo jėgomis“, – prisimena jis.
Tuo metu trūko ne tik paslaugų, bet ir atsisveikinimo erdvių, todėl velioniai dažnai būdavo šarvojami namuose, darbovietėse ar net teatruose. Gerokai kuklesnis buvo ir laidojimo reikmenų pasirinkimas – nuo aprangos iki karstų.
Per tris dešimtmečius, pašnekovo teigimu, pasikeitė ne tik laidojimo kultūra, bet ir žmonių požiūris į netektį.
„Šiandien artimieji dažnai skuba kuo greičiau suorganizuoti laidotuves ir užbaigti visus rūpesčius. Tačiau užslopintas gedulas anksčiau ar vėliau vis tiek prasiveržia – kartais net po dvidešimties metų“, – sako jis.
Apie mirtį vis dar bijome kalbėti
Nors visuomenė tampa vis atviresnė įvairioms jautrioms temoms, kalbėti apie mirtį Lietuvoje vis dar dažnai vengiama. Ši tema daugeliui išlieka nejauki, todėl pokalbiai apie netektį ar pasiruošimą paskutinei kelionei neretai atidedami.
„Atviri pokalbiai gali padėti artimiesiems išvengti papildomos įtampos ir suteikti daugiau ramybės sunkiu metu. Anksčiau vyresnio amžiaus žmonės šiam gyvenimo etapui ruošdavosi atsakingai – iš anksto aptardavo savo paskutinius norus, pasirūpindavo apranga ar net palikdavo konkrečius pageidavimus dėl laidotuvių organizavimo“, – pasakoja Klaipėdos laidojimo namų padalinio vadovas.
Pašnekovas pastebi, kad šiandien pamažu atsiranda vis daugiau iniciatyvų, skatinančių apie netektį kalbėti atviriau ir drąsiau. Jis taip pat ragina apsvarstyti galimybę, apie kurią vis dar žino ne visi, – išankstinę laidotuvių organizavimo sutartį su laidojimo paslaugas teikiančia įmone. Tokia sutartis leidžia žmogui iš anksto išreikšti savo norus, o artimiesiems netekties akivaizdoje suteikia daugiau aiškumo, ramybės ir padeda išvengti dalies organizacinių ir finansinių rūpesčių.
„Manau, kad išankstinis pasiruošimas nėra niūrus ar bauginantis sprendimas – tai atsakingas požiūris į savo artimuosius ir pagarba jiems ateityje“, – teigia jis.
Išmoko branginti kiekvieną dieną
V.Volovnik atvirai pripažįsta, kad dirbti ten, kur kasdien susiduriama su žmonių netektimi ir skausmu, gali ne kiekvienas. Vis dėlto, anot jo, būtent šis darbas išmokė labiau vertinti laiką su artimaisiais ir džiaugtis kiekviena akimirka.
Laidojimo namų padalinio vadovas sako, kad vienas didžiausių mitų apie šį darbą – įsitikinimas, jog visa veikla orientuota tik į finansinę naudą. Žmonės dažnai nemato, kiek atsakomybės, pasirengimo ir žmogiško jautrumo reikalauja pagalba netektį išgyvenančioms šeimoms.
„Manau, svarbiausia šiame darbe išlaikyti nuoširdų norą padėti žmonėms. Būtent žmogiškumas, empatija ir pagarba žmogui leidžia neprarasti jautrumo net ir kasdien susiduriant su netektimi, skausmu ir labai pažeidžiamais žmonėmis“, – atvirai pripažįsta vyras.
Paklaustas, ką per 30 metų suprato apie atsisveikinimą su žmogumi, jis atsako paprastai:
„Svarbiausia, skirtas laikas žmogui, pagarba jo gyvenimui ir nuoširdus artimųjų buvimas kartu paskutinėje kelionėje. Atsisveikinant patariu neskubėti. To laiko sugrąžinti nebebus įmanoma“, – sako V.Volovnik.
