Sekite 15min Google
Prieš aštuonerius metus moteris susilaukė savo trečiojo vaikelio, jis gyvenimą išvydo anksčiau laiko. Deja, namo naujo šeimos nario Julija taip ir neparsivežė, mažylio gyvybė užgeso ligoninėje.
Spalio 15-ąją pasauliui minint Nėštumo ir kūdikio netekties atminimo dieną Julija sutiko pasidalinti, kokį kelią praeina vaikelį praradusi šeima, kokia svarbi galimybė tėvams bent paskutines akimirkas pabūti kartu su savo mažyliu ir kaip aplinkinių elgesys kartais nepadeda atsigauti po tokio didžiulio sukrėtimo, rašoma Neišnešiotų naujagimių asociacijos „Neišnešiotukas“ pranešime žiniasklaidai.
Šios asociacijos duomenimis, kasmet apie 5-6 proc. naujagimių Lietuvoje gimsta anksčiau laiko. Nors neišnešiotukų išgyvenamumo rodikliai mūsų šalyje iš tiesų yra aukšti, priešlaikinis gimimas vis dar išlieka pagrindine vaikų iki penkerių metų mirties priežastimi.
Tam, kad Julija galėtų apie savo patirtį prabilti viešai prireikė ne vienerių metų. Vaikelio netekties akivaizdoje, sako ji, atrodė, kad jos išgyvenimų niekas nesupranta. Be to, tuo metu nebuvo girdėjusi nė vienos liūdnai pasibaigusios neišnešiotuko istorijos. Ir tai viena priežasčių, sako Julija, kodėl šiandien ji pasakoja savo ir savo sūnaus Mato istoriją.
„Aš galvojau, kad aš tokia vienintelė, kuriai nepavyko. Buvo toks savęs kaltinimo etapas lyg prašyčiau visų, kad manęs pasigailėtų kaip žmogaus“, – sudėtingus išgyvenimus vis dar sunkiai rinkdama žodžius prisimena moteris.
Pats nemokėjo kvėpuoti
Julijos sūnus Matas dėl staiga prasidėjusio priešlaikinio gimdymo pasaulį išvydo vos 29-ąją nėštumo savaitę. Mažylis buvo 34 cm ūgio ir svėrė tik 900 gramų.
„Kai pagimdžiau, nebuvo jokio garso ir aš net nemaniau, kad mano vaikas gyvas. Aš nemaniau, kad tokie mažučiai vaikai išgyvena ir galvojau, kad man tiesiog įvyko persileidimas. Tik atėjęs aplankyti vyras pasakė: „aš jį mačiau“. Sako, jis su kojinytėm, prijungtas prie aparatų“, – pasakoja Julija.
Moteris sako apie neišnešiotukus tuo metu beveik nieko nežinojusi, nes tiesiog tuo nesidomėjo. Savo naujagimį Julija pamatė ne iš karto, kadangi dėl stipraus uždegimo po gimdymo pačiai reikėjo gydymo.
„Kai aš nuėjau ir pamačiau savo sūnų, aš nesupratau to vaizdo. Aš niekaip nesupratau, kaip taip gali būti. Man atrodė kažkoks kosmosas“, – prisimena pašnekovė.
Julijos sūnus Matas pats nemokėjo kvėpuoti, turėjo ir rimtų sveikatos iššūkių – išgyveno sudėtingą sepsio gydymą, žarnyno operaciją, kraujo perpylimą. Vis tik pamažu vaikelis augo ir stiprėjo, galiausiai Matukas buvo išrašytas iš reanimacijos ir kartu su Julija paguldydas į kitą skyrių.
„Kai vaikas buvo inkubatoriuje, jį prižiūrėjo begalė specialistų, bet kai mus perkėlė į skyrių pagrindiniu specialistu turėjau tapti aš. Turėjau išmokti, kaip reguliuoti deguonies kiekį, stebėti saturaciją (kraujo prisotinimą deguonimi – red.past. ), visa rūpyba perėjo į mano rankas. Aš labai pergyvenau, mane kankino toks stiprus nepasitikėjimas savimi, jaučiau milžinišką vidinį spaudimą ir įtampą. Tokie vaikučiai kartais pamiršta kvėpuoti, tada staigiai krenta saturacija ir iškart turi bėgti jį žadinti. Čia gana įprasta neišnešiotukų, ypač tokio mažo svorio, problema“, – savo patirtimi dalinasi moteris.
Žadintuvas skambėjo kas tris valandas
Nors pradžia buvo sudėtinga ir gąsdinanti, pamažu, atvirauja Julija, atsirado pasitikėjimo ir savimi kaip mama, ir savo vaiku. Moteris išmoko neišnešiotuku pasirūpinti, jį maitinti, sekti kvėpavimą, galiausiai mažyliui buvo nuimti ir „ūseliai“, tiekiantys papildomą deguonį – Matas išmoko kvėpuoti savarankiškai.
„Kai mes dar gulėjome dviese su Matu, sesutė ateidavo, pasiimdavo pieną ir suleisdavo jam per nosį.
O kai mus paguldė į kitą palatą su kita mamyte, prasidėjo mūsų bendras komandinis darbas, todėl, kad mes visą mėnesį turėjome kas tris valandas maitinti mažylius. Tuo metu nebuvo nei miego, nei poilsio, visą laiką budrumo režime, visada buvo užstatytas žadintuvas“, – didžiulį nuovargį prisimena moteris.
Ligoninėje Matas ne tik išmoko savarankiškai kvėpuoti, įveikė sveikatos iššūkius, bet pamažu priaugo ir svorio, kas buvo vienas svarbiausių rodiklių, pagal kurį medikai sprendė, ar neišnešiotukas gali keliauti namo. Artėjo Kalėdos ir visa šeima pamažu ėmė ruoštis Julijos ir sūnaus sugrįžimui. Šeima netgi pardavė savo butą ir pradėjo namo pirkimo procesą, nes suprato, kad su trimis atžalomis turimame būste bus per ankšta. Pirmoji namo išvyko Julijos palatos draugė. Moteris lyg šiandien prisimena, kad ji palinkėjo sėkmės, nes Matui tuo metu trūko vos kelių šimtų gramų, tad Julija su mažyliu už kelių dienų taip pat ruošėsi palikti ligoninę.
„Kiekvieną rytą būdavo vizitacija ir mes sverdavomės. Ir visą laiką galvodavau – na, namai ar ne namai? Tuo metu Matas jau svėrė apie 2 kilogramus. 2 kilogramai jau būdavo ta riba, nuo kurios neišnešiotukai jau galėjo būti paleidžiami namo. Visą tą savaitgalį jau įsivaizdavau, kaip mes keliaujame namo“, – pasakoja moteris.
Namo išvyko viena
Paskutinę dieną ligoninėje Julija sako nuolat glaudusi sūnų prie savęs, vos kelis kartus buvo mažylį paguldžiusi į lovytę. Moteris prisimena paprašiusi seselės leisti Matą tą naktį migdyti šalia savęs, lovoje, medicinos personalas tokiam mamos norui neprieštaravo.
„Tuo metu aš ant rankos turėjau laikrodį, kuris vibruoja ir žadina mane kas tris valandas. Nebežinau, ar mano žadintuvas skambėjo, ar ne, bet aš po tų trijų valandų neprabudau. Aš buvau tiek pavargusi, kad paskutinėmis naktimis man pabusti būdavo vis sunkiau, dažnai mane žadindavo ta kita palatoje buvusi mamytė arba sesutės. Tą naktį taip ir atsitiko, to laikrodžio aš nebejutau ir prabudau po 3 val. nakties. Pabučiavau Mato kaktą ir supratau, kad jis šaltas.
Suvokiau, kad man nereikia jo imti į rankas, galvojau, kad greičiau pašauksiu pagalbą, jei bėgsiu be jo. Aš bėgau ligoninės koridoriumi ir šaukiau, kad jis nekvėpuoja, padėkit. Prie manęs greitai pribėgo pamainos gydytoja. Ji stvėrė jį, suvyniojo į pleduką ir išbėgo į gretimą kabinetą. Girdėjau, kad prijungė aparatūrą, kuri matuoja pulsą ir stebi širdies darbą. Širdis nebeplakė…“, – sunkiai rinkdama žodžius pasakoja Julija. Mažylis, sako ji, tiesiog pamiršo kvėpuoti.
Vaikas žaibišku greičiu buvo perkeltas į reanimaciją, ten pat, kur ir prasidėjo Mato, Julijos ir visos šeimos bendra kelionė.
„Aš stovėjau prie reanimacijos durų. Matui padarė širdies masažą ir jo širdis pradėjo plakti. Mane iš karto išrašė namo. Man buvo toks šokas. Aš kaip dabar atsimenu, aš sėdėjau prie palatos lovos ir meldžiausi balsu. Prie manęs pribėgo dar viena mamytė ir mes abi meldėmės, kad Matui pavyktų. Man atrodo, kad mes taip sėdėjome dvi valandas. Po to susikroviau daiktus ir išvykau namo.“
Užgeso ant rankų
Dar mėnesį Matukas praleido intensyvios terapijos skyriuje, tačiau, nepaisant visų medikų pastangų, iš komos vaikas taip ir nepabudo. Kaip sako Julija, neaišku, kiek laiko jis nekvėpavo ir kokia žala buvo padaryta smegenims. Matui buvo atliktos dar kelios sudėtingos operacijos. Po vienos jų šeima sulaukė medikų skambučio.
„Mums pasakė, kad Matas greičiausiai neatlaikė šitos operacijos, kad retėja jo pulsas ir saturacija. Sako – jeigu galite, atvažiuokite. Supratau, kad važiuojame atsisveikinti.
Dvi valandas mes buvome su Matu, mums leido jį paimti ant rankų, gydytojai mus apstatė širmomis, kad niekas mūsų nematytų. Mes tiesiog visą laiką verkėme ir Matas užgeso mums ant rankų. Užgeso iki paskutinio atodūsio ir 5 val. vakaro buvo užfiksuotas jo mirties laikas“, – iki smulkiausių detalių net praėjus aštuoneriems metams tą dieną prisimena Julija.
Moteris pripažįsta, kad nors išlydėti savo mažylį buvo nepaprastai sunku, dar sunkiau būtų buvę tokios galimybės neturėti. „Atrodytų lyg Dievas būtų atėmęs tą vaiką ir neleidęs net pabūti paskutinę akimirką“, – ašarų nesulaiko Julija.
Norėjo ramybės
Po sūnaus mirties Julijai labiausiai norėjosi ramybės ir laiko priimti tai, kas įvyko, susivokti, leisti mintims susigulėti. Deja, socialinio draudimo sistema tam nebuvo palanki – praėjus vos savaitei po Mato laidotuvių Julijai teko grįžti į darbą.
„Aš juk dar prieš kelis mėnesius buvau atvažiavusi į darbą, nuvežusi tortuką kaip atsisveikinimą su kolegomis (prieš motinystės atostogas – red.past.). Ir dar po kelių mėnesių aš vėl grįžau atgal į ofisą. Aš nežinojau, kaip pažiūrėti žmonėms į akis. Žinot, aš tai galiu užsidaryti ir su niekuo nebendrauti, bet jie visi eina ir klausinėja.
Tai ne tai, kad vargino. Tai buvo nepakeliama. Kiekvieną kartą, kai reikėjo kažką pasakyti, aš iš karto pradėdavau verkti. Tas žmogus, kuris klausia, nepagalvoja, kad tu grįžti į tuos visus įvykius ir kaip tai yra skaudu. Jis tiesiog nori sužinoti, jis vedamas smalsumo“, – stebisi moteris.
Vienu laikotarpiu, pripažįsta ji, nebuvo nė dienos be ašarų. Julija sako tuo metu nenorėjusi su niekuo dalintis savo išgyvenimais, todėl jai netiko ir tradicinis psichoterapijos metodas. Ir visgi moteris įdėjo daug pastangų bandydama atkurti vidinę ramybę – ji pakeitė darbą, atsisakė alkoholio, galiausiai iš naujo atrado piešimą, kurį buvo apleidusi nuo mokyklos laikų.
„Aš supratau, kad šitam gyvenime aš galiu daryti, ką noriu, nes jis yra vienas, – jautriai kalba Julija ir priduria, kad tapymas jai tapo pačia geriausia terapijos forma, kur niekas nieko neklausinėja, nieko nereikia aiškinti.
„Ta tapymo pamoka vyksta tris valandas. Ir kai aš užsidėdavau ausines ir kai reikėdavo jas nusiimti, aš truputį pasijusdavau grįžus į tą momentą, kai man reikėdavo maitinti vaiką – kas tris valandas. Ir buvo akimirka, kai man mokytoja bakstelėjo per petį, kad Julija, jau viskas, jau reikia eiti namo. Aš supratau, kad tuo metu, kai tapau, aš tiesiog esu kitame pasaulyje.“
Šiandien Julija ne tik tapo paveikslus, bet ir veda mandalų piešimo terapiją – tai tapo pagrindine moters veikla. Ir nors, sako ji, tikrai ne iš karto rado savo atsakymą, kodėl gyvenimas jai atsiuntė tokį sudėtingą išbandymą, šiandien Julija jaučia, kad jos kelionė su Matu ją pačią sugrąžino namo, arčiau savęs.
„Nebuvo taip, kad po Mato mirties aš iš karto supratau. Buvo „aš supratau“ po penkerių metų, „aš supratau“ po 6-erių metų, po 7-erių metų. Galiausiai po 8-erių metų aš jaučiuosi rami kaip niekad“, – pokalbį šviesia mintimi užbaigia Julija.
Kiekvieno gedulas individualus
Neišnešiotukų šeimas tiek po priešlaikinio gimdymo, tiek po vaikelio netekties konsultuojanti psichologė, psichoterapeutė-kandidatė Evelina Sabaitytė sako, kad gedulas yra labai autentiškas ir kiekvienam individualus procesas.
„Kartais iš pacientų aš girdžiu, kad man labai pikta, kad mano aplinka tarsi ignoruoja mano netektį, kad su manimi nekalba arba bijo kalbėti apie mano vaiką, kad į mane žiūri taip lyg nieko nebūtų atsitikę. Kai tuo tarpu kiti žmonės kaip tik labai nori, kad aplinka nesusifokusuotų į netektį, per stipriai tos netekties temos nekeltų, neužkluptų iš pasalų, neužpultų primindami ar nagrinėdami mano nekteklį ir paliktų erdvės“, – įžvalgomis dalinasi E. Sabaitytė.
Psichologė pastebi, kad tai, kaip žmonės pasirenka būti šalia gedinčiojo taip pat labai priklauso nuo kiekvieno žmogaus emocinės brandos lygio, asmeninės patirties bei požiūrio. Ji atkreipia dėmesį, kad riba tarp palaikymo ir spaudimo išties yra labai plonytė ir kiekvienam gedinčiajam individuali.
„Tikrai reikia labai didelės brandos atjausti, empatizuoti gedintįjį, nes kartais atrodo, kad mes tarsi norime jį sutaisyti. Norime labai greitai susigrąžinti žmogų, kurį turėjome prieš netektį, nes bandyti priimti gedinčiojo bejėgysę, gedinčiojo skausmą reiškia, kad ir mes turime turėti pajėgumų išbūti su savo bejėgyste. Tai tikrai ne visiems žmonėms yra lengva ir paprasta. Riba tarp pagalbos, palaikymo, paskatinimo ir traumavimo, spaudimo, nesupratimo yra labai labai plona ir individuali“, – aiškina E. Sabaitytė.
Vis tik, sako specialistė, vaikelio netekusiems tėvams taip pat svarbu suprasti, kad jie gali, o kartais, siekdami apsaugoti save, net privalo išsakyti, kokio aplinkinių žmonių elgesio tikisi šiuo sudėtingu metu. E. Sabaitytė sako, kad artimieji iš tiesų dažnai nežino, kaip būti šalia gedinčiojo.
„Tikrai nuostabu, kai artimieji veikia labai sinergiškai – jaučia vieni kitus, pažįsta vieni kitus ir geba taip empatiškai atliepti poreikius, bet tai vis tiek dažniau yra išimtis negu taisyklė. Todėl aš skatinu gedinčius tėvus apibrėžti aplinkinių elgesio taisykles, nes vienam tai bus nelįsti, nerašyti, neskambinti, netrukdyti ir tiesiog leisti išgedėti intymiam poros procese. Kitų poreikis bus priešingas – atvažiuoti, pagaminti maisto, pabūti šalia. Kažkas iš mano pacientų prašė tiesiog palikti erdvės, nerašyti, neskambinti ir pažadėjo, kad, kai bus pasiruošę, jie sugrįš, pakvies, pasikalbės, inicijuos kontaktą. Kiti prašė uždegti žvakutę ar bažnyčioje, ar kiekvienam pas save namuose ir tokiu būdu mintimis pabūti kartu.
Kūdikio netekusiems tėvams tenka didžiulė atsakomybė įvardinti savo poreikius pačioje sunkiausioje jų gyvenimo akimirkoje. Ir tai tikrai nėra lengva. Todėl pranešant žinią apie vaikelio netektį aš prašau tėvų pagalvoti, kaip jie norėtų, kad artimieji elgtųsi ir iškart tai įvardinti, o po to išdrįsti paprašyti gerbti tą išreikštą jų norą“, – apibendrina E. Sabaitytė.
Neišnešiotų naujagimių asociacija „Neišnešiotukas“ vienija didžiausią neišnešiotų naujagimių ir jų šeimų bendruomenę Lietuvoje. Organizacija teikia visapusišką ir tęstinę pagalbą šeimoms, susidūrusioms su priešlaikiniu gimdymu. Tėvams ir kitiems neišnešiotukų artimiesiems visą parą prieinama pagalbos ir paramos linija, į kurią galima kreiptis telefonu +370 612 03800 arba el. paštu info@neisnesiotukas.lt. Netektį išgyvenančioms šeimoms pagalbą ir bendrystę taip pat suteikia bendruomenė „Angelo mama“.
