Kartais nutinka taip, kad vaikai netyčia pamato scenas iš filmų, kurios jiems dar nėra tinkamos. Mums taip nutinka – mūsų vaikai užeina į svetainę, o mes su vyru Ryčiu žiūrime kokį filmą, pavyzdžiui, „Matricą“. Nors filmo prasmė gili ir filosofinė, tačiau vaikui viso to nepaaiškinsi, kai ekrane mato, kaip šaudoma ar miršta žmonės. Net ir vaikiškame filme apie Harį Poterį pilna per daug gąsdinančių scenų. Man tai tapo situacija, kurią išmokau spręsti savaip.
Kai taip nutinka, aš visada sustabdau filmą ir stengiuosi grąžinti vaikus į „čia ir dabar“. Nenoriu, kad jie įkristų į tą emocijų pasaulį, į kurį kviečia filmas. Aš detaliai paaiškinu ir, tiesą sakant, niekada nepavargstu tai daryti.
Papasakoju vaikams, kas yra filmas: kad tai yra sugalvota istorija, kurią kažkas sukūrė kaip savo kūrybos išraišką. Paaiškinu, kad aktoriai specialiai mokosi būti aktoriais ir už savo darbą gauna pinigų. Papasakoju, kaip statomi filmai, kad viskas yra apgalvota, režisuota, kad egzistuoja scenaristai ir režisieriai – žmonės, kurie sukuria šį meną.
Man svarbu pabrėžti, kad po darbo dienos visi tie „mirę“ aktoriai eina namo pas savo šeimas ir toliau laimingai gyvena. Sakau vaikams: „Ar suprantate, tai tik filmas! Tai tik žmonių grupės kūryba!“
Mūsų šeimoje šios akimirkos dažnai tampa net juokingos. Vaikai juokiasi ir sako: „Mama, mes žinome, kad čia tik filmas!“ Mano vyras irgi kartais juokauja: „Na, mama, tu ir vėl sugadinai mums įtampą!“ Bet man tai nesvarbu – aš žinau, kad tokios pertraukos padeda vaikams nepaskęsti filme rodomose emocijose ir suprasti, kad tai nėra tikrovė.
Kodėl man atrodo, kad tai veikia?
Pastebėjau, kad toks aiškinimas padeda vaikams atskirti realybę nuo fikcijos. Jie ima suprasti, kad tai, ką mato ekrane, nėra tikra. Nemanau, kad vaikams visada lengva suvokti skirtumą tarp tikrovės ir išgalvotos istorijos, todėl jiems reikia tai priminti.
Be to, tokie pokalbiai ugdo jų kritinį mąstymą. Dabar jie ne tik stebi filmą, bet ir galvoja, kaip jis buvo sukurtas, kas už jo slypi. Jie jaučiasi ramiau ir supranta, kad smurtinės scenos filme nėra tikrovė, kad tai – tik dalis kūrybinio proceso.
Galiausiai, tai tampa puikia proga pabendrauti ir atsakyti į jų klausimus apie pasaulį. Tikiu, kad toks požiūris jiems padės ne tik dabar, bet ir ateityje, kai jie patys spręs, kokį turinį žiūrėti ar kaip vertinti matomus dalykus.
Šis metodas, žinoma, nėra vienintelis ir universalus, bet mūsų šeimai jis pasiteisino. Galbūt jis pasirodys naudingas ir kitiems – bent jau tiems, kurie nori padėti vaikams geriau suprasti, kas yra filmas, ir kodėl ekrane rodomi dalykai nebūtinai atspindi tikrovę.
Šis įrašas autorei leidus perpublikuojamas iš jos „Facebook“ paskyros.
