Anot ugdytojos, tėvams būna ramu ir atrodo, kad jų vaikai laimingi tuomet, kai jiems yra lengva, kai nieko nereikia daryti. Tačiau ilgametė jos darbo su vaikais patirtis rodo atvirkščiai, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Kai vaikai įveikia sunkumus ir kliūtis – perlipa, perbrenda, peršoka, randa sprendimą, kai jiems iš tikrųjų yra sunku, tik tada jų viduje formuojasi plytos, iš kurių, vaizdžiai tariant, statosi asmenybės namas ir dėl tos augančios vidinės stiprybės vaikai jaučiasi laimingi“, – pastebi A. Zemdliauskaitė.
Ji kviečia tėvus atkreipti dėmesį – kiek kartų padarome kažką už vaiką, kai jis puikiai sugebėtų tai pasidaryti pats?
Tuo tarpu vaikas, atvirkščiai, didžiuojasi savimi, kai yra savarankiškas
„Palengvindami vaikams buvimą, kad ir užsegdami kuprinę, tėvai iš tikrųjų nori jaustis reikalingi ir taip realizuoja savo kaip tėvų vaidmens prasmę. Tuo tarpu vaikas, atvirkščiai, didžiuojasi savimi, kai yra savarankiškas“, – atkreipia dėmesį A. Zemdliauskaitė.
Kitas prieštaravimas, kurį ji pastebi: tėvai piktinasi, kad vaikai leidžia daug laiko prie telefonų, o iš tiesų tėvams yra patogu, kai vaikai užsiėmę telefone, nes tuo metu jie ne rėkia ar tampo už sijono, o tyli. Tėvų reakcija į „man nuobodu“ – „imk telefoną“ yra trumpalaikės laimės suteikimas vaikui, neleidžiant jam pačiam susikurti pagrindus ilgalaikei laimei.
„Dar mes tikime, jog vaikams nuolat reikia kažko naujo tam, kad jie būtų laimingi. Tačiau ne – vaikams reikia rutinų. Jos sukuria balansą ir saugumo jausmą vaiko viduje. Tai ne tik svarbu vaiko sveikatai, bet iš to susikuria ir stabilus vaiko laimės lygis“, – įsitikino kiekvieną vasarą su pradinukais dirbanti moteris.
Ji pastebi, kad vienas populiariausių vaikų žodžių šiandien yra „čilinti“ – jie nori ilsėtis, atsipalaiduoti, nieko neveikti. Ir dažnai tėvai suteikia vaikams sąlygas nieko neveikti, nes tai patenkina vaiko norus (tarsi suteikia laimę), o ir patiems tėvams taip lengviau.
Drąsina tėvus leisti vaikams patirti nuobodulį
„Tėvams sunku perlipti per tą „aš noriu „čilinti“ ir pasiūlyti vaikams turiningą veiklą. Tačiau vaikai patys prisipažįsta, kad būtent nelengvos veiklos, o ne tinginiavimas, ilgainiui kuria laimės ir pasitikėjimo savimi jausmą. Kai vaikai kažką sunkesnio išbando ir jiems galiausiai pavyksta, atėję į mokyklą jie su pasididžiavimu apie tai pasakoja bendraamžiams ir mokytojams“, – pavyzdžiais dalinasi vadovė.
Miško stovyklas mieste vedanti A. Zemdliauskaitė prisimena seną tiesą „vaikui užauginti reikia viso kaimo“ ir per dešimt darbo su vaikais metų įsitikino, kad šiais laikais, kai gyvename mažos struktūros šeimose, tą kaimą, kuris ugdo ir auklėja vaikus, geriausiai atstoja gamta.
Skatina patirti nuobodulį
Tai liudija ir Vilniaus Valdorfo Žaliosios mokyklos mokytojas Egidijus Kabošis, jau dešimtmetį vedantis gamtines vasaros stovyklas vaikams. Anot jo, tėvai taip trokšta vaikams bet kokia kaina suteikti laimę dėl jų viduje veikiančio kompensacinio mechanizmo.
„Tėvai stengiasi vaikams suteikti kažką, ko patys neturėjo arba turėjo mažai – įvairių įspūdžių ir skonių pavidalu. Per vaikus tėvai tenkina savo troškimus ir taip persistengia, o tuo pačiu nuvertina paprastus dalykus, tokius kaip laisvas žaidimas, nuobodulys, gamtos stebėjimas be papildomų efektų ir pramogų.
Per vaikus tėvai tenkina savo troškimus ir taip persistengia.
Kamuolys pievoje vaikams yra pakankamas žaidimas. Jeigu vaikai yra nors kažkiek ragavę laisvo žaidimo, tai, palikus vaikus ramybėje, jie tikrai žais savaime. Vis tik tenka matyti, kad nuvažiavę į pievą ar prie upės, vaikai negali ten būti dėl įspūdžių stokos, dėl cheminių stimulų trūkumo“, – patirtimi dalinasi E. Kabošis.
„Dažnai tėvai vaikams taip ir kuria laimę – ryškiomis spalvomis, stipriais garsais, žaidimų kambariais, perpildytą cukrumi, persmelktą dopamino. Dėl to paskui vaikams sunku pastebėti laimę paprastuose dalykuose“, – papildo mokytojas.
Todėl jis itin drąsina tėvus leisti vaikams patirti nuobodulį, galbūt iš pradžių šiek tiek užvesti juos ant kelio. Po kurio laiko vaikai pradeda pastebėti, kas įdomaus yra aplink juos. O tėvams svarbu siųsti žinią vaikams, kad jie geba užsiimti patys su savimi, kad jiems nereikia tėvų organizuotų veiklų.
„Išėjimas iš ekraninio pasaulio ir leidimas vaikui įlipti į medį, patirti žoles, vabalus, akmenis, purvą, srovę – visa tai ir yra žaidimų aikštelė, ypač mažesniame amžiuje. Vėliau, paaugliams, jau įspūdžiai susidaro iš to, kad jie įveikė kažkokį iššūkį“, – sako savo pašaukimą darbe su vaikais atradęs E. Kabošis.
Vasaros stovyklas miške vedantis mokytojas įsitikinęs, kad išmokę vaikus džiaugtis gamta, tėvai pakloja pamatą jų tvariai laimei.
„Žmogus visada ras sau paguodą išėjęs pasivaikščioti. Patenkinus tai, laimė bus tvari“, – paprastai sako E. Kabošis.
