Spalio 23 dieną Seime vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Konstitucijos daugiasluoksniškumas: matomos ir nematomos jos dimensijos“ Lietuvos ir užsienio teisės ekspertai nagrinėjo Konstitucijos reikšmę šiuolaikinei valstybei, jos aiškinimo galimybes ir ribas bei demokratinėms visuomenėms kylančius iššūkius.
Konferencijos kontekste su MRU konstitucinės teisės eksperte, mokslininke doc. dr. J.Miliuviene kalbėjomės apie tai, kodėl Konstitucijos negalima suprasti vien pažodžiui skaitant jo tekstą, kaip atskirti pagrįstą Konstitucijos aiškinimą nuo politinio manipuliavimo ir kokios pasekmės kyla, kai valstybės institucijos delsia įgyvendinti konstitucinius įpareigojimus.
„Konstitucija neturėtų būti naudojama kaip instrumentas prieš politinius priešininkus ir, iš kitos pusės, neturėtų būti matoma kaip kliūtis, kurią reikia apeiti siekiant politinių tikslų. Tai yra gairės, pagrindiniai principai, kurie turėtų vesti politikus, nepriklausomai nuo jų ideologinių įsitikinimų“, – pabrėžia J.Miliuvienė.
Tarsi muzikos kūrinys
Nors Lietuvos Konstitucija priimta prieš 34 metus, per šį laikotarpį iš esmės pasikeitė tiek visuomenė, tiek valstybės teisinė ir geopolitinė aplinka. Lietuva tapo Europos Sąjungos ir NATO nare, patyrė ekonominių krizių, pandemiją, o šiandien susiduria su saugumo iššūkiais, kurių Konstitucijos rengėjai 1992 metais negalėjo numatyti.
Kaip dokumentas, kurio tekstas išlieka palyginti stabilus, gali atliepti besikeičiančios visuomenės poreikius?
J.Miliuvienė siūlo Konstituciją palyginti su muzikos kūriniu, kurio prasmė atsiskleidžia ne vien perskaičius natas.
„Kai teisės studentai pirmą kartą pamato mūsų Konstituciją – tokią mažą knygutę, labai apsidžiaugia, kad išmokti reikės nedaug. Atrodo, kad kai jau žinosi viską, kas joje parašyta, viskas ir bus aišku. Bet iš tikrųjų Konstituciją galima palyginti su natomis, kurios yra užrašytos. Jos nelabai ką reiškia ir nesuskamba, kol jų nepradeda groti kažkas, kas supranta, kaip tą kūrinį atlikti. Priklausomai nuo tradicijos, konteksto ir supratimo, kas tame kūrinyje svarbiausia, tos pačios natos gali suskambėti skirtingai“, – aiškina pašnekovė.
Anot jos, Konstitucijos turinys gerokai platesnis nei vienas dokumentas. Lietuvos konstitucinę sistemą papildo keturi konstituciniai aktai, iš kurių du buvo priimti dar iki 1992 metų Konstitucijos, taip pat Konstitucinio Teismo formuojama doktrina ir pamatiniai principai, ne visuomet tiesiogiai įrašyti į konkrečius straipsnius.
„Šalia užrašytų dokumentų yra principai, kurie tiesiogiai neparašyti nė viename straipsnyje, bet persmelkia visą Konstituciją. Mokslininkai juos vadina Konstitucijos dvasia. Tai teisinės valstybės, valdžių padalijimo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių principai, kurie kartais padeda atrasti atsakymą ten, kur atrodo, kad jo nėra, arba kur viskas iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai aišku“, – pasakoja ekspertė.
Vienas iš pavyzdžių, kaip Konstitucijos nuostatos taikomos pasikeitus aplinkybėms, – COVID-19 pandemija, kai valstybė ribojo žmonių judėjimą, susibūrimus ir tam tikras veiklas.
„Mes gyvename laisvoje demokratinėje visuomenėje. Kaip galima remiantis Konstitucija uždrausti eiti į restoranus, susitikti su draugais, net per Kalėdas nuvažiuoti pas artimuosius? Atrodytų, tai visiškai privatus gyvenimas ir mano reikalas, ką noriu daryti. Gyvenime nebūtume patikėję, kad tokie ribojimai gali būti taikomi. Tačiau prasidėjus pandemijai teko peržiūrėti tuos konstitucinius imperatyvus ir surasti paaiškinimą, kodėl tam tikri ribojimai buvo ne tik galimi, bet ir būtini“, – sako J.Miliuvienė.
Ekspertės teigimu, tokiose situacijose individualios laisvės turi būti vertinamos kartu su kitomis konstitucinėmis vertybėmis, o valstybės sprendimų pagrįstumas – atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes ir tuo metu turėtą informaciją.
Vis dėlto Konstitucijos gebėjimas prisitaikyti prie visuomenės pokyčių nereiškia, kad jos nuostatas galima aiškinti pagal politinius interesus.
Manipuliavimo požymiai
J.Miliuvienė pripažįsta, kad Konstitucija yra itin patrauklus argumentas politikams. Ja remiamasi tiek priimant sprendimus, tiek juos kritikuojant, o kartais skirtingos politinės jėgos tuo pačiu dokumentu grindžia visiškai priešingas pozicijas.
„Bet kuris konstitucinės teisės mokslininkas pasakytų, kad Konstitucija yra labai populiarus įrankis norint pagrįsti savo pasirinkimus arba paaiškinti tam tikrą sprendimą. Ir iš tiesų labai dažnai pasitaiko, kai politikai remiasi ta pačia Konstitucija, sakydami, kad ji numato vieną ar kitą dalyką, tačiau siūlo kardinaliai skirtingus sprendimus. Demokratinėje valstybėje nėra draudžiama remtis Konstitucija, stengtis ją suprasti ir aiškinti. Tačiau yra keletas požymių, kurie leidžia suprasti, kada ta riba jau peržengiama“, – teigia ekspertė.
Pirmiausia, anot jos, svarbu įvertinti, ar Konstitucija remiamasi kaip vientisa sistema, ar iš jos ištraukiama viena konkrečiam tikslui patogi nuostata.
Kaip pavyzdį J.Miliuvienė pateikia informacijos laisvę, kuria kartais bandoma pateisinti net priešiškų valstybių propagandos skleidimą.
„Paimamas Konstitucijos 25 straipsnis ir sakoma: palaukite, Konstitucija draudžia cenzūrą, garantuoja laisvę skleisti informaciją, todėl aš tiesiog naudojuosi savo konstitucine laisve kalbėti tai, kas man atrodo tinkama. Ar tai būtų Rusijos veiksmų palaikymas, ar kitų priešiškų Lietuvai naratyvų skleidimas. Bet iš tikrųjų toks argumentas neatlaiko kritikos, nes nė viena konstitucinė laisvė nėra absoliuti. Informacijos laisvė taip pat gali būti ribojama, kai reikia apsaugoti kitas konstitucines vertybes, pavyzdžiui, konstitucinę santvarką ar valstybės saugumą“, – aiškina pašnekovė.
Antrasis požymis, pasak ekspertės, – politinių argumentų nenuoseklumas. Vertinant politikų pozicijas, ji siūlo užduoti paprastą klausimą: ar tas pats politikas Konstitucija remtųsi lygiai taip pat, jeigu pasikeistų politinių jėgų vaidmenys?
Kaip pavyzdį ji pateikia 2025 metų pabaigoje kilusias diskusijas dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) įstatymo pataisų. Valdančioji dauguma siekė pakeitimus priimti skubos tvarka, o opozicija bandė stabdyti procesą.
„Man kyla klausimas, kas nutiktų, jeigu situacija apsiverstų ir valdančioji dauguma su opozicija apsikeistų vietomis, kaip pas mus labai dažnai nutinka. Ar dabartiniai valdantieji, būdami nepatenkinti kitos daugumos siūlomais įstatymais, tikrai nesigriebtų tų pačių vilkinimo procedūrų? Ir ar dabartinė opozicija, kuri prieštaravo tokiai skubai, pati nesielgtų taip pat, norėdama pasiekti savo tikslų? Jeigu politikai nemato atspindžio veidrodyje ir analogiškoje situacijoje elgiasi visiškai priešingai, negu patys anksčiau teigė, tai jau panašu į manipuliavimą“, – svarsto J.Miliuvienė.
Trečiasis požymis – bandymas paneigti Konstitucinio Teismo autoritetą, kai jo sprendimai neatitinka politinių lūkesčių.
„Kai pradedama ginčytis dėl to, ar Konstitucinis Teismas apskritai galėjo spręsti tokią bylą, ar galėjo pasakyti tokius dalykus, ar galėjo nurodyti Seimui priimti tam tikrus įstatymus, tai jau yra noras nukrypti nuo pačios Konstitucijos. Po garsesnių bylų, kurių sprendimai nepatinka daliai visuomenės, pasigirsta kalbų, kad Konstitucinis Teismas nieko neišmano, kad jį reikėtų išardyti, kad teisėjai peržengė savo kompetencijos ribas. Tokia retorika gali tapti įžanga į pasirengimą nepaisyti teismo sprendimų“, – perspėja pašnekovė.
Partnerystės aklavietė
Vienas aktualiausių pavyzdžių, atskleidžiančių konstitucinių įpareigojimų ir politinių sprendimų santykį, anot J. Miliuvienės, yra tos pačios lyties porų partnerystės teisinio pripažinimo klausimas.
2025 metų balandžio 17 dieną Konstitucinis Teismas pripažino, kad partnerystės teisinio reguliavimo ribojimas skirtingų lyčių poromis prieštarauja Konstitucijai. Tačiau Seimas iki šiol nėra priėmęs visapusiško partnerystės reguliavimo, o visuomenėje ir toliau vyksta aštrios diskusijos dėl šeimos sampratos.
J.Miliuvienė pabrėžia, kad demokratinėje valstybėje skirtingos nuomonės apie šeimą yra visiškai teisėtos. Tačiau būtina atskirti visuomenines diskusijas nuo valstybės institucijų pareigos vykdyti konstitucinius įpareigojimus.
„Demokratinėje valstybėje visos nuomonės yra leidžiamos. Visi gali turėti savo supratimą, kokia turi būti šeima, niekas to nekvestionuoja. Todėl diskusijos, kuriose klausiama, ar Konstitucinis Teismas nenuėjo per toli, yra leidžiamos kaip nuomonės išsakymas. Tačiau galima buvo ginčytis tol, kol nebuvo Konstitucinio Teismo nutarimo. Ne dėl to, kas yra šeima – dėl šeimos sėkmingai ginčykitės ir toliau, o dėl to, ar reikia ką nors daryti. Nes dabar jau buvo pasakyta, kad būtina numatyti teisinę apsaugą“, – aiškina ekspertė.
Jos teigimu, šiandien klausimas, ar tos pačios lyties poroms turi būti užtikrinta teisinė apsauga, nebegali būti sprendžiamas vien pagal politines nuotaikas.
„Dabar jau turime atsiradusią pareigą priimti tam tikrą reguliavimą, nustatyti partnerystės registravimo tvarką, techniškai sukurti registrą. Tai jau nebėra vien apie partnerystę. Tai yra apie tai, ar mes gerbiame Konstitucinį Teismą, jo sprendimus, ar esame teisinė valstybė, kurioje teisė, kuria siekiama užtikrinti tam tikros žmonių grupės apsaugą, vis dar turi viršenybę prieš nuomones, asmenines preferencijas ir politines idėjas“, – teigia J.Miliuvienė.
Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad partnerystė nėra vienintelis atvejis, kai Konstitucinio Teismo nutarimų įgyvendinimas užsitęsia. Kaip kitą pavyzdį ji pateikia ilgą laiką neišspręstą teisėjų pensijų reguliavimo klausimą.
Ministerijos atsakomybė
Diskusijų sulaukė ir Teisingumo ministerijos sprendimas skųsti teismų sprendimus dėl tos pačios lyties porų partnerystės pripažinimo ir įregistravimo, kaip vieną argumentų nurodant teisinio reguliavimo trūkumą.
J.Miliuvienės vertinimu, tokia situacija kelia klausimų ne tik dėl konkrečių žmonių teisių įgyvendinimo, bet ir dėl valdžių padalijimo bei teismų sprendimų privalomumo principų.
„Visos demokratinės šiuolaikinės valstybės veikia pagal valdžių padalijimo principą. Vieni leidžia įstatymus, kiti juos įgyvendina, tačiau yra ir teisminė valdžia. Ji yra savarankiška, visavertė, turinti įgaliojimus priimti privalomus sprendimus. Ir dabar viena valstybės valdžia sąmoningai ignoruoja kitą valdžią. Žinoma, galima naudotis apeliacijos teise, tačiau, mano vertinimu, kai kuriose bylose ši teisė jau yra išsemta ir prasideda teisminės valdžios sprendimų ignoravimas“, – sako pašnekovė.
Anot jos, teisinio reguliavimo spragos neturėtų tapti pasiteisinimu valstybės institucijoms nesiimti veiksmų, ypač tuomet, kai jos pačios turi galimybę inicijuoti būtinus teisės aktų pakeitimus.
„Teisingumo ministerija kaip tik ir yra ta institucija, kuri, matydama, kad trūksta reguliavimo, turėtų rengti projektus, siūlyti imtis iniciatyvos. Vyriausybės funkcija apskritai yra inicijuoti įstatymų projektus, o ne rodyti pirštais į Seimą, kad kažką reikėtų daryti. Ginčytis, kas turėtų imtis veiksmų, yra beprasmiška, jeigu dėl to tų veiksmų apskritai nesiimama“, – teigia ekspertė.
J.Miliuvienė atkreipia dėmesį ir į praktines pasekmes žmonėms, kurių partnerystė jau pripažinta teismo sprendimu.
„Žmonėms tenka įsisukti į administracinę karuselę, kai kiekvieną kartą reikia vaikščioti su teismo sprendimu, norint gauti tam tikrą paslaugą, kuri jiems ir taip priklauso. Tokiu atveju valstybei gali tekti aiškintis ne tik dėl to, kodėl konkrečių asmenų teisės nebuvo užtikrintos, bet ir dėl to, kodėl nepaisoma teismų sprendimų bei kokią žalą tai daro demokratijai“, – svarsto ji.
Mokslininkė perspėja, kad jei sprendimas nebus rastas ir politinė valia toliau priešinsis, turėsime neeilinę situaciją, kai politinė valia mūsų teisės sistemoje taps viršesnė už Konstituciją. Ši liks paminta, nustumta ir naudojama tik tada, kai ja naudotis patogu.
Referendumo ribos
Kalbėdama apie partnerystės teisinio pripažinimo klausimą, J. Miliuvienė atkreipia dėmesį ir į iniciatyvas rengti patariamąjį referendumą dėl konstitucinės šeimos sampratos keitimo.
„Tauta yra tikrasis Konstitucijos kūrėjas, todėl galimybė ją keisti egzistuoja. Tačiau Konstituciją galima keisti tik pagal tam tikras taisykles. Negalima vienos jos vietos pakeisti taip, kad būtų sugriauta visa Konstitucija. Jeigu norėtume šeimos sampratą susiaurinti, pavyzdžiui, iki vyro ir moters sąjungos, turėtume įvertinti, kaip toks pakeitimas derėtų su kitomis konstitucinėmis nuostatomis, lygiateisiškumo principu ir prigimtinių žmogaus teisių apsauga“, – aiškina pašnekovė.
Pasak ekspertės, šeimos sampratos keitimo klausimas yra kur kas sudėtingesnis, nei gali pasirodyti svarstant vieną Konstitucijos straipsnį. Konstitucinės nuostatos tarpusavyje susijusios, todėl jų pakeitimai negali būti vertinami atsietai nuo visos sistemos.
„Jeigu norėtume pakeisti šeimos sampratą taip, kaip kažkam politiškai patogu, turėtume galvoti ne tik apie vieną Konstitucijos straipsnį. Yra lygiateisiškumo principas, yra prigimtinis žmogaus teisių pobūdis, yra mūsų europiniai įsipareigojimai. Galiausiai kyla klausimas, ar šeima nėra viena iš tų prigimtinių žmogaus teisių, kurių valstybė apskritai negali paneigti. Pasirodo, kad norint taip susiaurinti šeimos sampratą tektų perrašyti didžiąją dalį mūsų Konstitucijos. Tai jau būtų nebe ta pati Konstitucija“, – teigia J.Miliuvienė.
Pašnekovės vertinimu, tokiose diskusijose dažnai pernelyg sureikšminama daugumos nuomonė, pamirštant, kad konstitucinė demokratija grindžiama ir mažumų teisių apsauga.
„Politikams labai patogu remtis daugumos nuomone, kelti diskusijas visuomenėje. Tačiau daugumos nuomonė niekada negali būti pakankamas argumentas, kai kalbame apie kito žmogaus teises. Net jeigu tai būtų vienas žmogus, valstybė negali paneigti jo teisių vien dėl to, kad taip nusprendė dauguma“, – pabrėžia ekspertė.
Europiniai įsipareigojimai
Partnerystės teisinio pripažinimo klausimas, J.Miliuvienės teigimu, aktualus ne tik Lietuvos Konstitucijos, bet ir Europos žmogaus teisių apsaugos kontekste.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta valstybių pareiga užtikrinti tos pačios lyties poroms teisinį pripažinimą ir apsaugą. Europos Sąjungos teisė taip pat numato žmogaus teisių, lygiateisiškumo ir laisvo asmenų judėjimo garantijas, nors šių teisinių sistemų taikymo sritys nėra tapačios.
Pašnekovė atkreipia dėmesį į 2026 metų balandžio 21 dieną Europos Sąjungos Teisingumo Teismo priimtą sprendimą byloje „Europos Komisija prieš Vengriją“. Teismas konstatavo, kad Vengrija, priėmusi teisės aktus, ribojančius informacijos apie homoseksualumą ir lytinę tapatybę prieinamumą nepilnamečiams, pažeidė Europos Sąjungos teisę. Sprendimas reikšmingas ir tuo, kad pirmą kartą tokio pobūdžio byloje buvo atskirai konstatuotas ES sutarties 2 straipsnyje įtvirtintų vertybių, tarp jų – pagarbos žmogaus orumui, lygybės ir mažumų teisėms, pažeidimas.
„Jeigu valstybė sistemingai atsisako įgyvendinti Konstitucinio Teismo sprendimą, ne tik jį ignoruoja, bet ir imasi aktyvių veiksmų, skųsdama laimėtas bylas, vilkindama registro sukūrimą, ar to nepakaktų, kad Europos Komisija nuspręstų pasigilinti ir į Lietuvos atvejį? Ar tai negalėtų tapti pagrindu bent jau svarstyti, ar mes nepažeidžiame ne tik savo Konstitucijos ar Europos žmogaus teisių konvencijos, bet ir Europos Sąjungos įsipareigojimų, kurie skirti užtikrinti mažumų teises?“ – svarsto J.Miliuvienė.
Ar Lietuva atspari?
Ar Lietuva, susidurdama su panašiais ginčais, gali atsidurti konstitucinėje krizėje?
Doc. dr. J.Miliuvienė pabrėžia, jog šalies konstitucinė sistema kol kas išlieka pakankamai atspari. Tačiau kitų Europos valstybių patirtis rodo, kokių pasekmių gali turėti ilgalaikis institucijų nepriklausomumo silpninimas.
Kaip pavyzdį ji pateikia Lenkijoje kilusią konstitucinę krizę, kai dėl politinių konfliktų ir ginčų dėl Konstitucinio Tribunolo veiklos ilgainiui buvo pakirstas pasitikėjimas pačia konstitucinės kontrolės sistema.
„Per konstitucinę krizę Lenkijoje Konstituciniu Tribunolu jau niekas nebepasitikėjo – nei visuomenė, nei kiti teismai. Tai institucija, kuri turėtų saugoti Konstituciją, bet pati nebegali tinkamai atlikti savo funkcijų. Pirmasis požymis yra tada, kai tokios institucijos sprendimų nepaisoma, o antrasis – kai ji pati nebedaro to, ką privalo daryti“, – teigia J.Miliuvienė.
Dar vienas rimtas signalas, anot jos, – politinės valdžios bandymai skubotai keisti taisykles, neįtraukiant suinteresuotų visuomenės grupių, ignoruojant ekspertų argumentus ir opozicijos vaidmenį.
„Kai politikai ima labai greitai priiminėti sprendimus, neįtraukdami visuomenės, suinteresuotų grupių, nesiklausydami argumentų, nereaguodami į kritiką, tai jau gali kelti nerimą. Reikia nepamiršti ir opozicijos – demokratinėje valstybėje ji nėra kliūtis ar trukdis. Jeigu opozicija pradedama laikyti tuo, kas tik trukdo valdantiesiems įgyvendinti savo sprendimus, tai taip pat gali būti signalas, kad artėjama prie rimtesnių problemų“, – sako ekspertė.
Vis dėlto, vertindama Lietuvos situaciją, MRU docentė akcentuoja, kad daugelis pavojingiausių ribų dar nėra peržengtos.
„Mano nuomone, daugelio tų raudonųjų linijų Lietuvoje dar nesame peržengę. Mūsų konstitucinė sistema yra atspari. Tai reiškia, kad šalies viduje anksčiau ar vėliau sugebame susitvarkyti su kilusiomis mažomis krizėmis. Konstitucinio Teismo autoritetas išlieka aukštas, į jį kreipiamasi dėl konstitucingumo klausimų. Mūsų pilietinė visuomenė gana greitai sureaguoja, o politikai galiausiai išgirsta argumentus, padaro išvadas, koreguoja sprendimus arba nuo jų atsitraukia“, – vardija pašnekovė.
Todėl ji viliasi, kad ir partnerystės teisinio reguliavimo klausimą Lietuvai pavyks išspręsti nacionaliniu lygmeniu, nelaukiant naujų tarptautinių teisinių procesų.
Nepopuliarių teisių apsauga
J.Miliuvienės įsitikinimu, tikrasis Konstitucijos veiksmingumas geriausiai atsiskleidžia ne tais atvejais, kai ginamos visuomenei priimtinos ir populiarios teisės, o tuomet, kai teisinės apsaugos prireikia mažoms ar visuomenės nepalankiai vertinamoms grupėms.
„Jeigu norime pamatyti, ar konstitucinės žmogaus teisės iš tikrųjų veikia, turime žiūrėti ne į tas situacijas, kai ginamos labai populiarios ir visų mėgstamos teisės. Jas ginti nėra sudėtinga. Politikai mėgsta pensijas didinti, nes visi bus dėkingi. Tačiau iš tikrųjų žmogaus teisių apsaugos veiksmingumą geriausiai parodo tai, kas nutinka, kai reikia apginti ne tokias populiarias teises arba mažesnes visuomenės grupes, kurios visiems kitiems nėra tokios aktualios“, – pabrėžia mokslininkė.
Kaip vieną pavyzdžių ji pateikia Konstitucinio Teismo nagrinėjamus klausimus dėl religinių bendruomenių teisių, įskaitant Jehovos liudytojų bendruomenės valstybės pripažinimo klausimą.
Pasak ekspertės, vien tai, kad nedidelė visuomenės grupė turi galimybę kreiptis dėl savo teisių apsaugos ir sulaukti nepriklausomo teisinio vertinimo, rodo, kad valstybėje veikia konstituciniai saugikliai.
Kaip dar vieną pavyzdį J.Miliuvienė pateikia diskusijas dėl rusų kalba koncertuojančių atlikėjų pasirodymų ribojimo. Pasak jos, net ir dabartiniame geopolitiniame kontekste būtina atskirti visuomenės nepalankumą tam tikrai kalbai nuo teisinių pagrindų riboti saviraiškos laisvę.
„Tikriausiai ne visi būtų patenkinti, jeigu prie Katedros koncertuotų grupė, dainuojanti rusų kalba. Bet ar vien tai, kad kažkas kažkam nepatinka, yra pakankama priežastis drausti žmonėms daryti tai, ką jie turi teisę daryti? Kaip mes tada būsime tikri, kad kitą kartą nebus uždrausta tai, kas patinka mums patiems? Istorijoje tokių pavyzdžių turime labai daug, o ir mūsų pačių istorinė patirtis yra skaudi“, – svarsto mokslininkė.
Anot jos, konstitucinės žmogaus teisių garantijos turi veikti nepriklausomai nuo visuomenės nuotaikų, politinių aplinkybių ar daugumos požiūrio į konkrečią žmonių grupę. Kartu svarbu, kad visuomenė suprastų, kodėl Konstitucija kartais aiškinama kitaip, nei buvo įprasta prieš kelis dešimtmečius.
„Gali nutikti taip, kad žmonės, kurie patys priėmė Konstituciją, ilgainiui jos nebelaikys sava, nes nesupras, kodėl kai kurios jos nuostatos šiandien aiškinamos kitaip. Todėl mūsų, teisininkų, užduotis yra paaiškinti, kad tai vis dar ta pati 1992 metų Konstitucija. Pasikeitė visuomenė, atsirado klausimų, apie kuriuos tuomet galbūt net nebuvo galvojama, tačiau pagrindinė Konstitucijos paskirtis nepasikeitė. Ji buvo sukurta tam, kad saugotų žmogų, ir būtent todėl turi saugoti visus, nepriklausomai nuo to, kiek jų pasirinkimai ar gyvenimo būdas priimtini kitiems“, – apibendrina J.Miliuvienė.
