Mobiliųjų įrenginių ribojimas mokyklose
Pokalbį pradėjome nuo šiuo metu Lietuvoje svarstomo mobiliųjų įrenginių ribojimo mokyklose ne pamokų metu. Taip tikimasi užtikrinti geresnę mokymosi kokybę ir sveikesnę mokinių psichinę būklę.
Paklausta apie minėtąjį įstatymą, psichologė Silvija Petkevičiūtė svarsto, kad jis turi ir privalumų, ir trūkumų.
Pašnekovė sutinka dėl ribojimų jaunesniems vaikams (nuo 6 iki 13 metų), tai motyvuodama šios amžiaus grupės nepakankamai išsivysčiusiu kritiniu mąstymu, dėl kurio stokos jiems patiems sunkiau kontroliuoti savo laiką prie mobiliųjų įrenginių.
To pasekoje, kaip sako pašnekovė, ekranai gali paveikti mokinių socializaciją.
Tačiau, kalbėdama apie vyresnius mokinius (10 kl. ir vyresnius, besiruošiančius egzaminams), psichologė atkreipia dėmesį, kad telefonai gali būti ir ypač naudingi: „Mokiniai pertraukų metu gali kartotis, ieškoti įvairios informacijos.”
Kenkia ne tik fizinei, bet ir emocinei sveikatai
Socialinių tinklų trumpi vaizdo įrašai veikia koncentraciją, dėmesį, atmintį. „Tai ir pamokoje trukdo išsėdėti”, – mini psichologė.
Taip pat išskiriamas emocijų valdymas, pamažėjusi kantrybė, didesnis dirglumas.
„Pavyzdžiui, vaikas pralaimi žaidimą – jam iš karto norisi mesti telefoną į žemę. Jis rėkia, trypčioja. Tai jau savireguliacijos problemos”, – nurodo S. Petkevičiūtė.
Akcentuojamos ir fizinės problemos, susijusios su miegu, laikysena, viršsvorio tikimybe.
Specialistė pabrėžia, jog pati priklausomybė susijusi ne su telefonu, o su elgesio būdu: „Iškyla priklausomybės rizika – ne paties telefono, o elgesio. Tai – įprotis nuolat kažką matyti, daryti, noras save linksminti.”
Socialinių tinklų įtaka jaunai asmenybei – iškreipta realybė ir nerealistiški lūkesčiai
Priklausomybė mobiliesiems įrenginiams – susijusi su socialiniais tinklais, kurie, savęs nekontroliuojant, ne tik eikvoja laiką, bet ir gali tapti vieta jauno žmogaus asmenybei formuotis.
Pasak pašnekovės, nepaisant to, kad tinklai gali pasitarnauti teigiamai, pavyzdžiui, turint omenyje saviugdą ir edukaciją, yra ir blogoji medalio pusė.
Išskiriamas klaidingo savęs vaizdo formavimasis, nerealistiškų lūkesčių išsikėlimas.
„Socialiniai tinklai, stebint kitus žmones, kurie gyvena ir atrodo kitaip, jaunam žmogui gali iškelti klausimą: kodėl aš taip neatrodau ir taip negyvenu“, – sako S. Petkevičiūtė.
Nurodoma platforma „Tiktok“, kur galima aptikti tokių neadekvačių asmenų kaip Laurynas Burovas (geriau žinomas „Maybacho“ pseudonimu).
Neadekvatūs veiksmai, nešvanki kalba, žalingi iššūkiai (nuo kirmėlių iki išmatų valgymo) – apie tai sukasi minėtosios socialinės figūros įrašai internete.
Psichologė akcentuoja to neigiamą poveikį jaunam žmogui: „Vaikai negali atsifiltruoti, kas yra blogai ir kas – gerai. Jie mato tik tai, kad, va, žmogus daro nesąmones ir jis turi tiek peržiūrų, važiuoja prabangiu automobiliu, jį kviečia TV laidos.“
Pasak pašnekovės, tokios sėkmės atvejis ne tik gali sudaryti greito kelio į šlovę ir turtus įspūdį, bet ir panašius internetine matomus dalykus paversti norma.
Asmeninis pavyzdys – svarbiausias
Paklausta apie tai, kaip reikėtų spręsti mobiliųjų ekranų ir socialinių tinklų problemą, S. Petkevičiūtė akcentuoja, kad drastiški būdai neatneštų gerų vaisių: „Niekas nesako paimti ir išplėšti tą telefoną – tada tai, faktas, sukeltų priešišką elgesį.“
Viskas prasideda nuo asmeninio pavyzdžio.
„Negalima tikėtis, kad jei tėvas visą laiką po darbo „sėdi prie telefono”, tai vaikas nenorės daryti to paties“, – sako ji.
Be to, pašnekovė priduria, kad tėvams reikėtų atidžiau sekti, kiek jų atžalos praleidžia laiko prie ekranų, ką juose veikia, pritaikyti amžiaus cenzą, kad vaikai matytų jų amžių atitikantį turinį.
Kalbant apie tai, kaip reikėtų trumpinti laiką prie ekranų, psichologė pataria naudoti telefonuose esančią laiko ribojimo funkciją, kuri gali prisidėti prie sąmoningumo didinimo.
Padėtų ir naujos veiklos, hobiai, kaip stalo žaidimas su visa šeima, būreliai, sporto užsiėmimai ar pasivaikščiojimas kartu gamtoje.
Anot psichologės, už jaunimo ugdymą atsakingi ne tik tėvai, bet ir mokykla, kuri taip pat turėtų prisidėti prie veiklų mokiniams kūrimo.
Ji išskiria poilsio, aktyvių užsiėmimų, kaip stalo futbolas ar stalo tenisas, vietas, kur, kaip ji sako, vaikai galėtų išsikrauti ir pabendrauti.
S. Petkevičiūtė priduria, kad mokykloms taip pat reikėtų daugiau šviesti mokinius apie socialinius tinklus, tačiau, jos manymu, didžiausią indėlį turi teisingo pavyzdžio rodymas.
„Vaikai vis tiek mokosi iš to, ką jie mato“, – priduria ji.
