Sekite 15min Google
Šveicarų vaikų ir paauglių gydytojas Oskaras Jenni, gimęs 1967 metais, nuo 2005-ųjų vadovauja Ciuricho universitetinės vaikų ligoninės raidos pediatrijos skyriui ir yra Ciuricho universiteto profesorius. Jis taip pat vadovauja nuo 1954 metų vykdomam ilgalaikiam vaikų raidos tyrimui, kuriame beveik tūkstantis žmonių stebimi nuo kūdikystės iki suaugusiojo amžiaus.
Interviu portalui „FOCUS online“ profesorius papasakojo, kodėl šiuolaikiniai tėvai jaučia vis didesnį spaudimą, kaip nustatyti vaikams ribas ir kodėl nereikėtų aklai vadovautis populiariais auklėjimo metodais.
Šiuolaikiniams tėvams keliami pernelyg dideli reikalavimai
Nors viešojoje erdvėje šiuolaikiniai tėvai neretai kritikuojami dėl perdėtos vaikų globos, O. Jenni dabartinę tėvų kartą vertina palankiai. Pasak jo, dauguma tėvų nuoširdžiai stengiasi dėl savo vaikų ir nori jiems geriausio.
Vis dėlto specialistas pripažįsta, kad kai kurie tėvai persistengia – pernelyg saugo vaikus, neleidžia jiems patiems spręsti problemų arba daugelį dalykų padaro už juos. Tačiau, užuot kritikavus tokį elgesį, pirmiausia reikėtų suprasti jo priežastis.
„Žinoma, yra tėvų, kurie persistengia, pernelyg globoja vaikus arba daug ką padaro už juos. Tačiau visada reikia paklausti: kas už to slypi? Iš kur kyla tas nepasitikėjimas savimi? Kai kuriais aspektais šiandien tėvams iš tiesų sunkiau nei anksčiau“, – sako profesorius.
Anot jo, šiuolaikinės šeimos susiduria su daugybe visuomenėje vykstančių pokyčių. Spartėjantis gyvenimo tempas, skaitmenizacija, individualizmas, vienišumas ir nuolatinis spaudimas siekti rezultatų neišvengiamai veikia ir vaikų auginimą.
Tačiau profesorius įspėja, kad nuolat kartodami, kokia sunki yra tėvystė, galime suformuoti pernelyg neigiamą jos įvaizdį.
„Tėvystė šiandien dažnai vaizduojama labai neigiamai. Ji esą pernelyg sudėtinga, per daug kainuoja – tiek laisvės, tiek pinigų. Žinoma, yra aplinkybių, kurios apsunkina šeimos gyvenimą. Tačiau manau, kad didelę reikšmę turi tai, kaip mes patys kalbame apie tėvystę. Taip, auginti vaikus nelengva, bet juk ir pats gyvenimas kupinas iššūkių. Vis dėlto tėvystė nėra jau tokia sudėtinga“, – šypsodamasis pastebi O. Jenni.
Tėvystė šiandien dažnai vaizduojama labai neigiamai. Ji esą pernelyg sudėtinga, per daug kainuoja – tiek laisvės, tiek pinigų.
Penki dalykai, kurių reikia kiekvienam vaikui
Profesorius įsitikinęs, kad vaikams nereikia sudėtingų auklėjimo sistemų. Svarbiausia užtikrinti penkis pagrindinius jų poreikius, kuriuos jis vadina „5 G“ – pagal penkis vokiškus žodžius.
Šiuos principus O. Jenni suformulavo remdamasis moksliniais tyrimais, ilgamete pediatro praktika ir asmenine šešių vaikų tėvo patirtimi.
Pirmasis poreikis – saugumas ir artumas. Vaikui būtina turėti bent vieną ar du artimus žmones, kurie jį besąlygiškai mylėtų ir priimtų tokį, koks jis yra.
Antrasis – sveikata. Tai ne tik tinkama mityba, pakankamas miegas ar fizinis saugumas, bet ir emocinė gerovė. Vaikams reikia suaugusiųjų, kurie padėtų suprasti savo jausmus ir išmokti susidoroti su sudėtingomis emocijomis.
Trečiasis – galimybės mokytis ir veikti savarankiškai. Vaikai turi turėti progų patys išbandyti savo jėgas, spręsti problemas ir patirti sėkmę.
Ketvirtasis – ribos. Jos suteikia vaikui aiškumo, saugumo ir padeda suprasti, kaip elgtis su kitais žmonėmis.
Penktasis – bendruomenė. Vaikams svarbu būti tarp kitų žmonių, jaustis pastebėtiems, priimtiems ir reikalingiems.
„Šie penki principai yra tarsi kompasas. Jeigu tėvai kasdienybėje jais vadovaujasi, vaikai jaučiasi gerai ir gali kuo geriau vystytis. Priklausomai nuo to, ko vaikui konkrečiu momentu reikia, vienas iš šių poreikių gali tapti svarbesnis už kitus“, – aiškina profesorius.
Kai vaikas parduotuvėje kelia isteriją
Viena dažniausių situacijų, su kuria susiduria mažamečių vaikų tėvai, – pykčio priepuoliai viešose vietose. Pavyzdžiui, parduotuvėje vaikas pradeda rėkti, krenta ant grindų ir atsisako keltis, nes tėvai nenuperka norimų saldumynų.
Pasak O. Jenni, tokio elgesio nereikėtų laikyti sąmoningu bandymu manipuliuoti tėvais.
Maždaug nuo pusantrų metų prasideda svarbus vaiko savarankiškumo raidos etapas. Mažylis atranda savo norus ir valią, tačiau dar nesugeba pažvelgti į situaciją kito žmogaus akimis. Be to, jis dar tik mokosi valdyti stiprias emocijas.
„Pykčio priepuolis parduotuvėje vaikui tuo metu reiškia didžiulį emocinį sunkumą. Tai nėra sąmoninga provokacija. Vaikas dar nemoka pats suvaldyti nusivylimo ir pykčio. Mano patarimas būtų aiškiai pasakyti: „Ne, šiandien to nepirksime.“ Tada reikėtų kuo greičiau pasitraukti iš situacijos. Jeigu reikia, tiesiog paimti vaiką ant rankų ir išeiti iš parduotuvės“, – pataria pediatras.
Pykčio priepuolis parduotuvėje vaikui tuo metu reiškia didžiulį emocinį sunkumą. Tai nėra sąmoninga provokacija.
Profesorius pabrėžia, kad stiprių emocijų apimtam vaikui nėra prasmės ilgai aiškinti, kodėl jis negali gauti to, ko nori. Tuo metu mažylis tiesiog nepajėgia priimti paaiškinimų.
Pasikalbėti reikėtų tik tada, kai vaikas nusiramina.
„Kai emocijų audra praeina, galima ramiai pasikalbėti. Pavyzdžiui, pasakyti: „Tu labai supykai, nes negavai saldumynų. Aš tave suprantu. Bet šiandien saldumynų nepirksime.“ Taip vaikas pamažu mokosi suprasti savo jausmus ir susidoroti su nusivylimu“, – aiškina O. Jenni.
Pasak jo, tėvams svarbu leisti vaikui patirti ir nemalonias emocijas. Nusivylimas, pyktis ar liūdesys yra natūrali gyvenimo dalis, o mokėjimas su jais susitvarkyti formuojasi pamažu.
Ribos taip pat būtinos ne vien dėl paties vaiko saugumo. Jos moko atsižvelgti į kitus žmones ir padeda suprasti visuomenėje galiojančias taisykles.
Tobulų tėvų nėra – ir nereikia
Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama prieraišumu ir vaikų poreikiais grįstam auklėjimui. Nors O. Jenni pripažįsta, kad artumas, šiluma ir saugumas yra nepaprastai svarbūs vaiko raidai, jis skeptiškai vertina bandymus vieną auklėjimo metodą paversti universaliu receptu.
„Auklėjimo tyrimai aiškiai rodo, kad saugumas, artumas ir šiluma vaikams yra nepaprastai svarbūs. Tačiau skeptiškai vertinu bandymus iš šių išvadų sukurti konkrečius auklėjimo stilius ar metodus. Nėra vieno metodo, kuris būtų universalus sprendimas visiems“, – pabrėžia profesorius.
Anot jo, kiekvienas vaikas yra skirtingas, todėl ir tėvų elgesys turi priklausyti nuo konkrečios situacijos.
Net toje pačioje šeimoje augantys broliai ir seserys auklėjimą gali patirti visiškai skirtingai. Vienam vaikui reikia daugiau padrąsinimo, kitam – aiškesnių ribų ar kitokio bendravimo.
„Jeigu paklaustume keturių brolių ar seserų apie jų tėvus ir auklėjimą, galėtume išgirsti keturis visiškai skirtingus pasakojimus. Taip yra todėl, kad auklėjimas visada yra abipusis procesas. Kiekvienas vaikas savo elgesiu veikia tėvus, o šie į kiekvieną vaiką reaguoja šiek tiek kitaip“, – aiškina O. Jenni.
Jeigu paklaustume keturių brolių ar seserų apie jų tėvus ir auklėjimą, galėtume išgirsti keturis visiškai skirtingus pasakojimus. Taip yra todėl, kad auklėjimas visada yra abipusis procesas.
Profesoriaus teigimu, didžiausia problema atsiranda tada, kai tėvai iš pasirinkto auklėjimo metodo tikisi tobulų rezultatų.
„Tikimasi, kad pasirinkus vieną ar kitą metodą viskas pavyks tobulai. Tačiau toks požiūris pasmerktas nesėkmei. Tobulumo siekis auklėjime nėra naudingas. Tobulų tėvų nėra“, – sako specialistas.
Tobulumo siekis auklėjime nėra naudingas. Tobulų tėvų nėra.
Vaikų auginimas gali turėti ir netikėtos naudos
Nors vaikų auginimas reikalauja daug pastangų, O. Jenni ragina nepamiršti ir teigiamų tėvystės aspektų.
Pasak jo, moksliniai tyrimai rodo, kad tėvystė gali būti susijusi ne tik su emocine gerove, bet ir su tam tikrais sveikatos privalumais.
„Statistiškai tėvai gyvena dvejais metais ilgiau. Šiuo metu, kai tiek daug kalbama apie ilgaamžiškumą, tai gana įdomus faktas. Tyrimai taip pat rodo, kad tėvystė keičia smegenų neuroninius tinklus ir gali padėti pristabdyti smegenų senėjimą“, – teigia profesorius.
Statistiškai tėvai gyvena dvejais metais ilgiau. Šiuo metu, kai tiek daug kalbama apie ilgaamžiškumą, tai gana įdomus faktas.
Vis dėlto, anot jo, svarbiausia tėvystės patirtis ne visada išmatuojama moksliniais rodikliais.
Vaikų auginimas suteikia ypatingai stiprių emocijų – nuo didžiulio džiaugsmo ir laimės iki baimės, nerimo bei atsakomybės.
„Tėvystė yra viena intensyviausių žmogaus patirčių. Tai ypatingai intensyvi meilės forma. Yra tyrimų, rodančių, kad meilė savo vaikams kokybiškai skiriasi nuo kitų meilės formų. Smegenų vaizdinimo tyrimai atskleidė, kad meilė vaikams sukelia stipresnį smegenų aktyvumą nei romantinė meilė“, – pasakoja O. Jenni.
Tačiau profesorius atkreipia dėmesį į įdomų paradoksą: tyrimai nerodo, kad vaikus auginantys žmonės būtų laimingesni už vaikų neturinčias poras.
Kita vertus, tėvai dažniau jaučia, kad jų gyvenimas turi prasmę. Taip pat esama duomenų, kad vaikų auginimas gali būti susijęs su didesniu psichologiniu atsparumu.
„Visi tėvai žino tokią situaciją: vieną akimirką be galo nerimauji, labai bijai arba jautiesi visiškai išsekęs, o paskui viskas praeina. Sunkumas įveiktas. Tokios patirtys stiprina“, – sako pediatras.
Jis taip pat ragina pastebėti mažas kasdienes akimirkas, kurios dažnai lieka nepastebėtos.
„Vaikas šokinėja per balas, apžiūrinėja gėlę ar slieką. Vaikai padeda mums, suaugusiesiems, būti dėmesingesniems ir gyventi čia ir dabar. Manau, kad būtent apie tokias teigiamas patirtis turėtume kalbėti gerokai dažniau“, – įsitikinęs profesorius.
Vaikai padeda mums, suaugusiesiems, būti dėmesingesniems ir gyventi čia ir dabar. Manau, kad būtent apie tokias teigiamas patirtis turėtume kalbėti gerokai dažniau.
Koks svarbiausias patarimas būsimiems tėvams?
Netrukus pats seneliu tapsiantis O. Jenni prisipažįsta, kad savo sūnui, besiruošiančiam tėvystei, duotų vieną gana netikėtą patarimą – kuo mažiau klausyti kitų patarimų.
„O jei rimtai – pasitikėti savo nuojauta ir intuicija. Jeigu vis dėlto kyla abejonių, nereikėtų iš karto ieškoti atsakymų internete. Geriau pasikalbėti su artimais žmonėmis – draugu, seserimi, pediatru. Arba, žinoma, su seneliu“, – šypsodamasis sako O. Jenni.
