Kas lemia, kad vieni vyrai turi daugiau tėvystės jausmo, kiti mažiau? Ar būti tėčiu vyrui yra gyvenimo prasmė? Atsako šeimos santykių konsultantas Vaidas Arvasevičius.
„Tėvystę suprantu kaip duotybę. Daug bendrauju su tėvais, kalbuosi su jais apie santykį su vaikais ir matau, kad tėvystės jausmo kiekvienam žmogui atseikėta labai skirtingai.
Yra šeimų, kuriose motina labiau apdovanota motinystės jausmu, o vyras tėvystės jausmo turi mažiau, bet yra ir tokių, kur kaip tik tėtis turi daugiau tėvystės jausmo, o mama motinystės mažiau.
Man atrodo, kad šis jausmas labiau susijęs su pačiu individu, o ne su lytimi.
Taip, anksčiau galvodavome, kad moteris turi įgimtą motinystės jausmą, o vyras buvo toks tarsi priedėlis šalia – pinigams uždirbti arba kūdikį pernešti iš vienos vietos į kitą. Šiandien jau ir vyrai gali atsiskleisti kaip tėčiai ir tai daro.
Visais laikais vyrai buvo nevienodai apdovanoti tėvystės dovana, vis dėlto anksčiau net ir turėdami šią Dievo dovaną, epochos, kultūros buvo verčiami ją slėpti – nes tai nevyriška, nes moteris turi prižiūrėti kūdikį, o vyras užsiimti kitais reikalais. Žaisti su vaikais, su jais glėbesčiuotis ir nešioti ant rankų buvo nevyriška.
Ir vis dėlto visais laikais buvo vyrų, stipriai apdovanotų tėvystės jausmu, tiesiog jo raiška buvo slopinama iš dalies, kaip minėjau, kultūriškai, o iš dalies dėl mūsų vyriškosios natūros, mūsų psichologinio portreto. O iš tiesų vyras lygiai taip pat gali mylėti vaikus ir lygiai toks pats svarbus gali būti vaikams kaip mama. Aišku, pirmaisiais gyvenimo mėnesiais kūdikiui svarbiausia yra mama – su ja užsimezga kontaktas, prie jos formuojamas prieraišumas. Be to, mama kūdikį dar ir žindo, o tėtis gali su juo tik leisti laiką, žaisti ir pan.
Vyresniam vaikui jau būtinas laikas, leidžiamas su tėčiu, tad jis būtinai turėtų dalyvauti vaiko gyvenime. Gaila, bet iki šiol kai kuriems vyrams tai yra nesvarbu. Aišku, jie gali žinoti, kad vaikams būtinas tėčio dėmesys, išgirsti, kai žmona tai sako, bet tai dar turi ir atliepti vidinį tėviškumo jausmą. Jeigu jo nėra – jokios knygos, paliepimai ar prašymai gali ir nepadėti.
Sunku pasakyti, kodėl vyrams nevienodai atseikėta tėvystės jausmo – galbūt tai susiję su auklėjimu, šeimos modeliu. Kartais sunku nuspręsti, ar to jausmo neduota iš aukščiau, ar jam nebuvo leista išsiskleisti dėl auklėjimo vaikystėje. Į šį klausimą vyrai atsako įvairiai: kad jo tėvų šeimoje buvo nepriimta vaikams rodyti švelnius tėviškus jausmus arba, kad pats nežino, kodėl nesugeba vaikams jų rodyti. Na, o kiek tai yra bandymas pasislėpti nuo savo tikrųjų jausmų, o kiek negebėjimas suvokti savo paties jausmus, jau reiktų nagrinėti kiekvieną atvejį atskirai.
Sunku pasakyti, kodėl vyrams nevienodai atseikėta tėvystės jausmo – galbūt tai susiję su auklėjimu, šeimos modeliu.
Norėdamas ir vyras galėtų savyje paieškoti tų jausmų šaltinio, pamąstyti, pasinagrinėti, kodėl jie užslopinti.
Tarkime, jeigu berniukas augo tokioj aplinkoj, kur tėtis visada vengė arba niekino savo tėviškuosius jausmus, nerodė švelnumo berniukui, nes buvo įsitikinęs, kad sūnų išaugins stipria asmenybe tik tada, kai bus jam šiurkštus, grubus, kietas tarsi akmuo. Sūnus gali ir išsiugdyti tokį supratimą ir nuslopinti savo jausmą, šilumą ir norom nenorom pasąmoningai atkartoti savo tėčio elgesį, nors giliai širdyje gali slypėti jautrumas ir šilta, besąlygiška meilė savo vaikui.
Vis dėlto brandus žmogus turi atpažinti savo vidinius impulsus, apgalvoti, kokį šeimos modelį paveldėjo, ir priimti sprendimą, kokia yra tikroji vertybė. Na, bet kad tai įvyktų, reikia sąmoningumo, paties žmogaus noro, labai kritiško požiūrio į savo patirtį.
Jei apsidairytume aplink, pamatytume daug visiškai nekritiškų žmonių, kurie nieko neanalizuoja ir „praryja“ bet kokią išgirstą informaciją, ja net nesuabejoję. Lygiai taip pat neabejoja ir savo paveldėtais auklėjimo modeliais – sako, mes užaugome gerais žmonėmis, tai ir mūsų vaikai tokiais užaugs. Tokie žmonės nesupranta, ką daro, jie seka paskui iškaltą, išmoktą modelį ir yra tiesiog nebrandūs.“
