Sekite 15min Google
Laidoje „Dar geresnis tėtis“ viešėjęs dviejų berniukų tėtis, demokratinės mokyklos įkūrėjas ir vadovas Nerijus Buivydas ragina į vaikų auklėjimą pažvelgti plačiau. Jo teigimu, vaikams reikia ne tik erdvės savarankiškai rinktis, bet ir suaugusiojo, kuris padėtų orientuotis, brėžtų ribas ir savo pavyzdžiu rodytų, ką reiškia atsakomybė.
Vaikai turi daugiau pasirinkimų, bet ar mokome juos atsakomybės?
Daugelis šiandienos tėvų tikriausiai yra girdėję vyresnės kartos priekaištų, kad savo vaikams leidžia per daug. Ankstesniais laikais vaikai dažnai neturėdavo galimybės rinktis net tokių kasdienių dalykų kaip maistas – suaugusieji nuspręsdavo, kas bus ant stalo, o vaikams belikdavo prisitaikyti. Šiandien tėvai jau klausia, ko vaikas norėtų, tariasi dėl veiklų ir stengiasi išgirsti jo nuomonę.
Pasak N.Buivydo, šį pokytį galima sieti su platesniais visuomenės pokyčiais. Atgavusi nepriklausomybę Lietuva pradėjo gyventi didesnės laisvės sąlygomis, o kartu augo ir žmonių galimybės savarankiškai reikšti mintis, rinktis, keliauti bei kurti savo gyvenimą. Didesnė laisvė pamažu persikėlė ir į šeimos santykius – vaikai vis dažniau laikomi savarankiškomis asmenybėmis, kurių nuomonė svarbi.
Vis dėlto laisvė, pašnekovo įsitikinimu, neatsiejama nuo atsakomybės. Leisti vaikui pasirinkti nereiškia leisti jam daryti bet ką ar panaikinti visas ribas. Jei vaikas pats nusprendė lankyti būrelį ir įsipareigojo jį lankyti, svarbu mokytis laikytis duoto žodžio net tada, kai staiga pasidaro nepatogu ar pradingsta pradinis entuziazmas.
„Tu davei žodį ir turi jo laikytis“, – tokią nuostatą auklėdamas vaikus pabrėžia N. Buivydas. Jam atsakomybė, gebėjimas tesėti pažadus, pasirūpinti kitais ir kurti saugumą yra svarbios brandos savybės, kurias vaikai perima ne vien iš pamokymų, bet ir stebėdami suaugusiuosius.
Tėtis gali būti draugiškas, bet pirmiausia – turi būti tėtis
Kalbėdamas apie tėvų ir vaikų santykius, N.Buivydas atkreipia dėmesį į norą tapti savo vaikų draugais. Artumas, bendri žaidimai, juokai ir gebėjimas kartu pasilinksminti yra svarbūs, tačiau vien draugystės vaidmens nepakanka. Vaikui taip pat reikia suaugusiojo, kuris prireikus pasakytų „ne“, padėtų suprasti ribas ir parodytų kryptį.
Pasak jo, tėčio vaidmuo – būti pavyzdžiu, padedančiu vaikui augti. Tai reiškia ne tik kalbėti apie atsakomybę, bet ir pačiam jos laikytis, ne tik raginti gerbti kitus, bet ir savo elgesiu parodyti, ką reiškia pagarba, pagalba silpnesniam bei patikimumas.
Šios nuostatos svarbios ne tik berniukų auklėjimui. Nors pokalbyje daug dėmesio skiriama vyriškumo sampratai ir tėvo vaidmeniui auginant sūnus, atsakomybė, empatija, gebėjimas laikytis susitarimų ir pagarba kitiems reikalingi kiekvienam vaikui.
N.Buivydo manymu, šeimoje svarbu išlaikyti aiškius suaugusiųjų vaidmenis. Tėvai neturėtų varžytis su vaikais dėl palankumo ar vengti nepatogių pokalbių vien todėl, kad šie gali supykti. Vaikui reikia žinoti, kad suaugusysis yra jo pusėje, tačiau kartu gali nustatyti ribas, kurių būtina laikytis.
Norėdami apsaugoti vaikus atimame iš jų galimybę augti?
Dar viena šiuolaikinės tėvystės dilema – noras apsaugoti vaiką nuo bet kokių sunkumų. Tėvai pasirengę nuvežti pamirštus daiktus, išspręsti iškilusias problemas, suplanuoti laisvalaikį ir pasirūpinti, kad vaikui nereikėtų susidurti su nepatogumais. Iš pirmo žvilgsnio toks rūpestis atrodo savaime suprantamas, tačiau ilgainiui jis gali trukdyti ugdyti savarankiškumą.
N.Buivydas pastebi, kad suaugusieji kartais perima daugiau atsakomybės, nei reikėtų. Jei vaikas pamiršo sportinę aprangą, tėvai skuba ją atvežti. Jei jam reikia pirmą kartą savarankiškai grįžti namo, suaugusieji gali būti linkę šį žingsnį atidėti, net jei vaikas jau atrodo pasiruošęs.
Pašnekovas pripažįsta, kad ir pats susiduria su tokiomis abejonėmis. Jis pasakoja, kaip dukrai pirmą kartą savarankiškai grįžtant iš mokyklos, pats ją stebėjo važiuodamas dviračiu. Šis pavyzdys atskleidžia svarbų dalyką: kartais sunkiausia savarankiškumą suteikti ne vaikui, o pačiam tėvui, kuriam tenka mokytis pasitikėti.
Todėl, N.Buivydo įsitikinimu, svarbu pastebėti, kada vaikas jau pasiruošęs naujam žingsniui. Užuot automatiškai pasakius „dar ne laikas“, galima pirmą kartą pabandyti kartu, stebėti situaciją ir palaipsniui perduoti daugiau atsakomybės. Taip vaikas įgyja patirties, o tėvai gali įsitikinti, kad savarankiškumas nebūtinai reiškia nesaugumą.
Pašnekovas taip pat atkreipia dėmesį į technologijų vaidmenį. Žemėlapiai, išmanieji įrenginiai ir dirbtinis intelektas gali gerokai palengvinti kasdienybę, tačiau patogumas neturėtų tapti priežastimi visai atsisakyti savarankiško mąstymo. Svarbu atskirti, kada technologijos padeda, o kada perima užduotis, kurias žmogus galėtų atlikti pats.
Kodėl tėvams taip sunku pasakyti „ne“?
Ribų nustatymas ne visada lengvas. Pasak N.Buivydo, tėvai kartais vengia konfliktų su savo vaikais, nes nenori jų supykdyti, išgirsti prieštaravimų ar atsidurti nepatogioje situacijoje kitų žmonių akivaizdoje, tačiau noras išvengti trumpalaikio nepasitenkinimo gali lemti, kad svarbūs susitarimai taip ir lieka neįgyvendinti.
Vaikai ne visuomet džiaugiasi išgirdę „ne“, tačiau tai savaime nereiškia, kad tėvų sprendimas neteisingas. Ribos padeda suprasti, kokio elgesio tikimasi, kokios taisyklės galioja šeimoje ir kaip atsižvelgti ne tik į savo norus, bet ir į kitus žmones.
Tai nereiškia, kad kiekvienas nesutarimas turi būti sprendžiamas griežtai ar kad su vaiku nereikia tartis. Priešingai – N.Buivydas pabrėžia pokalbio svarbą. Ribas galima nustatyti su rūpesčiu ir pagarba, paaiškinant jų priežastis ir išklausant vaiką. Esminis skirtumas tas, kad suaugusysis neturėtų atsisakyti savo atsakomybės vien todėl, jog vaikui nepatinka jo sprendimas.
Demokratija šeimoje – ne taisyklių nebuvimas
N.Buivydo vadovaujama demokratinė mokykla remiasi idėja, kad vaiko motyvacija mokytis, kurti ir bendrauti turėtų augti, o ne mažėti. Tam, pasak pašnekovo, svarbūs trys dalykai: saugūs ryšiai su kitais, tinkami iššūkiai ir autonomija – galimybė turėti įtakos savo veiklai.
Autonomija nereiškia, kad vaikas pats sprendžia viską. Tai galimybė palaipsniui perimti dalį atsakomybės ir jaustis aktyviu savo mokymosi bei kasdienio gyvenimo dalyviu. Mokykloje tai gali reikšti galimybę pasirinkti projekto temą, veiklos būdą ar prisidėti prie bendrų sprendimų.
Pasak N.Buivydo, kai vaikai jaučia, kad jų nuomonė išgirstama ir jie gali patys priimti tam tikrus sprendimus, lengviau ugdoma vidinė motyvacija, tačiau kartu svarbu mokytis bendruomeniškumo – suprasti, kad savo elgesiu darome įtaką kitiems žmonėms.
Mokyklos bendruomenėje tam skiriama laiko bendriems susirinkimams, kuriuose gali būti aptariamos įvairios kasdienės problemos. Tai galimybė vaikams mokytis kalbėti apie sunkumus, išgirsti kitų žmonių patirtis ir ieškoti sprendimų ne kaltinant, o tariantis.
Pašnekovas mano, kad ugdymas neturėtų apsiriboti vien akademiniais pasiekimais. Mokykloje vaikai mokosi ne tik matematikos ar kalbų, bet ir bendradarbiauti, spręsti konfliktus, suprasti kitus bei prisiimti atsakomybę. Šie gebėjimai ne mažiau svarbūs jų ateičiai, nors jų ne visada galima įvertinti pažymiu.
Abu tėvai turi būti komanda
Pokalbyje paliesta ir tėvų atsakomybių pasidalijimo tema. N.Buivydo įsitikinimu, vaikų auginimas neturėtų būti laikomas vieno iš tėvų pareiga, o kito vaidmuo negali apsiriboti pavienėmis užduotimis. Abu tėvai yra komanda, kartu atsakinga už vaikų kasdienybę, auklėjimą ir emocinę aplinką.
Tai reiškia, kad tėtis gali ir turi rūpintis namais, gaminti maistą, dalyvauti kasdieniuose darbuose ir rodyti vaikams atsakingo elgesio pavyzdį. Vaikai mokosi ne tik iš to, ką tėvai jiems sako, bet ir iš to, kaip suaugusieji dalijasi pareigomis, sprendžia nesutarimus bei elgiasi vieni su kitais.
Svarbus ir balansas tarp laiko su vaikais ir laiko sau. N.Buivydas pabrėžia, kad buvimas su vaikais ir galimybė pabūti be jų abu reikalingi. Tėvystė neturėtų tapti nuolatiniu bandymu užpildyti kiekvieną vaiko dienos minutę ar atsisakyti visų savo poreikių.
Vaikui reikia laisvės augti, o tėvams – drąsos paleisti
Apibendrindamas pokalbį, N.Buivydas grįžta prie pagrindinės minties – svarbu išlaikyti sveiką santykį tarp suaugusiojo ir vaiko. Vaikas dar auga, kaupia patirtį, mokosi pažinti save ir kitus, todėl jam reikia ir galimybių rinktis, ir suaugusiojo pagalbos.
Tėvų užduotis nėra pašalinti visas kliūtis iš vaiko kelio ar apsaugoti jį nuo kiekvienos nesėkmės. Kur kas svarbiau padėti pasiruošti savarankiškumui, suteikti galimybę bandyti, klysti ir mokytis, kartu išlaikant aiškias ribas.
„Jis yra švyturys vaikui, kelrodis, pavyzdys“, – apie tėčio vaidmenį kalba N.Buivydas. Jo mintis paprasta: vaikams reikia suaugusiųjų, kurie ne tik suteiktų laisvę, bet ir padėtų suprasti, kaip ja naudotis atsakingai.
Tad galbūt svarbiausias šiuolaikinės tėvystės klausimas nėra tai, ar vaikams leidžiame per daug. Verčiau verta savęs paklausti: ar suteikiame jiems pakankamai galimybių patiems spręsti, ar pasitikime jų gebėjimais ir ar drįstame nustatyti ribas tada, kai jų iš tiesų reikia? Būtent šiame laisvės, atsakomybės ir rūpesčio balanse vaikai pamažu mokosi tapti savarankiškais žmonėmis.
Visą pokalbį kviečiame žiūrėti čia:
