O dėl to, kad bijo suklysti, būti išjuoktas, likti nepastebėtas ar atstumtas. Iš šalies tai beveik nematoma, tačiau būtent šis jausmas dažnai lemia, kaip vaikas iš tikrųjų mokosi, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Būtent tokiomis įžvalgomis dalinasi Mykolo Romerio universiteto (MRU) mokslininkai. Tarptautiniai tyrimų duomenys rodo aiškią tendenciją: mokinius skiria ne gebėjimai, o tai, kaip jie jaučiasi mokykloje. Išanalizavus daugiau nei 600 tūkstančių penkiolikmečių iš 80 šalių (PISA 2022) duomenis, paaiškėjo, kad saugumo jausmas nėra tik emocinis fonas. Tai viena iš esminių sąlygų, leidžiančių vaikui mokytis.
Kai įtrauktis egzistuoja dokumentuose, bet ne klasėje
MRU tyrėjai – prof. dr. Romas Prakapas, doc. dr. Jolita Dudaitė ir prof. dr. Jolanta Urbanovič – siūlo į mokinio saugumo jausmą žiūrėti ne kaip į emocinį „foną“, o kaip į pagrindinę mokymosi sąlygą. Jų teigimu, saugumas yra daugiamatis reiškinys, tiesiogiai susijęs su mokinio kognityviniais gebėjimais ir akademiniais rezultatais. Paprasčiau tariant, kai mokinys jaučiasi nesaugus, jo smegenys aktyvuotos ne mokymosi veiklai.
Mokslininkai išskiria keturias tarpusavyje susijusias saugumo dimensijas: fizinę, emocinę, socialinę ir kibernetinę. Jos veikia kaip sistema: silpnėjant vienai, silpnėja ir kitos. Pavyzdžiui, bendraamžių atstumtas ar mokytojų nepastebimas mokinys gali tapti mažiau emociškai atsparus.
Doc. dr. Jolita Dudaitė atkreipia dėmesį, kad mokinio savijauta ir mokymosi rezultatai yra neatsiejami. Saugiai besijaučiantys mokiniai dažniau patiria mokyklą kaip palaikančią aplinką. Tuo tarpu nesaugumo jausmas susijęs su vienatve, įtampa, silpnesniu ryšiu su mokytojais ir mažesniu įsitraukimu. Tai galima apibūdinti labai konkrečiai: nesaugumas veikia kaip „triukšmas“ smegenyse. Nuolatinis stresas, baimė ar patyčių patirtis „suvartoja“ darbinę atmintį ir dėmesį – būtent tuos išteklius, kurie būtini mokymuisi.
„Jei mokinys didžiąją dalį energijos skiria ne užduotims, o bandymui jaustis saugiai, mes negalime tikėtis aukštų rezultatų“, – pažymi prof. dr. R. Prakapas, Ekscelencijos projekto apie Mokinio saugumo jausmą mokymosi pasiekimų kontekste (SoS) vadovas.
Mokykla – nesaugumo ir globalių įtampų atspindys
Mokslininkų tyrimas apie mokinių saugumo jausmą atskleidžia ir kitą svarbų reiškinį – vadinamąją dvigubą viktimizaciją. Prof. dr. Jolita Urbanovič dalinasi, kad mokiniai, patiriantys patyčias internete, dažniausiai jas patiria ir mokykloje. Patyčios internete leidžia nesaugumui „persikelti“ ir į namus. Tai reiškia, kad nesaugumas tampa nuolatine būsena. Be to, kibernetinės patyčios nepriklauso nuo socialinio ar ekonominio konteksto. Tai universali rizika, veikianti 24 valandas per parą.
Šiuolaikinėje mokykloje saugumo jausmą veikia ir platesni procesai. Geopolitiniai įvykiai, tokie kaip karas Ukrainoje ar migracijos procesai, keičia mokyklų bendruomenes. Skirtingos patirtys, kalbos ir istoriniai naratyvai kartais tampa įtampos šaltiniu. Tokiose situacijose ypač išryškėja, kiek mokykla iš tiesų geba būti įtrauki kasdienėje praktikoje.
Kaip rodo tyrėjų analizė, net ir įtraukus ugdymas tokiose situacijose gali veikti dvejopai: skatinti priklausymo jausmą, bet kartu didinti konfliktų riziką, jei nėra pakankamo dialogo ir pasirengimo.
Štai Norvegija dažnai laikoma įtraukiojo ugdymo pavyzdžiu. Šioje šalyje jis grindžiamas lygybės ir socialinio teisingumo principais. Tačiau, kaip pastebi Norvegijoje dirbanti projekto tyrėja prof. dr. I. Kuginytė-Arlauskienė (Norvegijos pietryčių universitetas), ir šioje sistemoje išlieka esminė problema: nėra vieno aiškaus susitarimo, kas iš tikrųjų yra įtrauktis ir kaip ją vertinti. „Teisė būti bendrojo ugdymo mokykloje dar nereiškia, kad mokinys iš tikrųjų yra įtrauktas“, – dalinosi tyrimo rezultatais ji.
Praktikoje dalis specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių vis dar mokosi atskirai arba gauna pagalbą už klasės ribų. Neretai ją teikia nepakankamai pasirengę specialistai. Tai kelia esminį klausimą: ar mokinys tikrai dalyvauja, ar tik „yra šalia“? Tačiau saugumo klausimas mokykloje nesibaigia vien klasės ar mokyklos ribomis. Jis susijęs ir su tuo, kaip vaikai mokosi suprasti platesnį pasaulį.
Apie švietimą kaip saugumo dalį galima kalbėti ir dar platesniame kontekste. Lodzės universiteto mokslininkė dr. Barbara Jundo-Kaliszewska, remdamasi tyrimais San Paule (Brazilijoje), atkreipia dėmesį, kad šiandien mokykla tampa ne tik ugdymo, bet ir visuomenės atsparumo erdve. Mokykloje formuojasi mokinių gebėjimas atpažinti dezinformaciją, kritiškai vertinti informaciją ir suprasti demokratinių procesų veikimą. Kai šių gebėjimų trūksta, švietimas gali tapti ne tik apsaugos, bet ir poveikio įrankiu. Per jį formuojami vienpusiai naratyvai, o visuomenė tampa pažeidžiamesnė išorės įtakoms.
Tai ypač matyti diasporos kontekste, kur žinios apie regioną neretai perteikiamos per supaprastintus ar iškraipytus istorinius pasakojimus. Tokiose situacijose silpnėja ryšys su valstybe, o kartu – ir visuomenės atsparumas. Kitaip tariant, saugumo jausmas – tiek mokykloje, tiek visuomenėje – prasideda nuo gebėjimo suprasti, kas vyksta aplink, ir jaustis tame kontekste tvirtai.
Nuo deklaracijų – prie tikros patirties
Apibendrindami tyrimų rezultatus, SoS projekto mokslininkai pabrėžia, kad sprendimai gerinti švietimo sektoriaus situaciją turi veikti visais lygmenimis – nuo klasės iki švietimo politikos ir išskiria tris svarbias kryptis. Pirma, reikia pereiti nuo diskusijų apie geografines vietas prie kokybės veiksnių analizės – svarbu ne tik, kur mokinys mokosi, bet ir kaip jis jaučiasi. Antra, būtina labiau įtraukti pačius mokinius – klausti jų apie saugumą, santykius ir savijautą, o ne remtis vien išoriniais vertinimais. Trečia, įtrauktis turi tapti visos mokyklos, šeimos ir visuomenės atsakomybe, o ne tik specialistų užduotimi.
Projekto rezultatai leidžia teigti, kad stipri politika ar geri ketinimai dar neužtikrina, kad mokinys mokykloje jausis saugiai. Saugumas neatsiranda jį deklaravus dokumentuose. Jis atsiranda kasdienėse situacijose: santykiuose, klasėje, mokytojų reakcijose, bendraklasių elgesyje. Svarbiausias klausimas šiandien nėra, ar mokykla yra įtrauki. Svarbiausias klausimas – ar joje esantis vaikas jaučiasi priimtas, saugus ir galintis būti savimi. Tik tada mokykla tampa vieta, kurioje iš tikrųjų galima mokytis ir kurioje vaikas įgyja ne tik žinių, bet ir gebėjimą saugiai veikti bei atsirinkti sudėtingame, informacijos ir įtampų pilname pasaulyje.
Tekstą parengė MRU mokslo komunikatorė Laura Stankūnė
