„Karantinas mums buvo baisus dalykas, – pasakoja Violeta. – Visi buvome izoliuoti ir nebuvo galima gauti normalios medicininės pagalbos. Mama ne kartą kreipėsi į daktarus, tačiau niekas jokių tyrimų neskirdavo. Padarė tik kraujo tyrimus, kurie buvo blogi, tačiau bendrosios praktikos gydytojas kažkodėl nesiėmė jokių veiksmų, o mamos liga tuo metu sparčiai progresavo“, – hospiso pranešime žiniasklaidai sunkiais prisiminimais dalijasi Violeta.
Kad mamos sveikatos būklė itin sudėtinga šeima suprato tuomet, kai moteriai lūžo koja, dubens kaulai.
„Gydytojai tada pamatė, kad mamai buvo ne tik lūžusi koja, tačiau ir dubens kaulai ir visas organizmas jau buvo siaubingai pažeistas vėžio. (...) Karantino metu niekas nenorėjo ne tik operuoti, bet netgi guldyti ant operacinio stalo tokios būklės žmogaus“, – sudėtingą laikotarpį prisimena Violeta.
Moteris dėkoja, kad beviltiškoje situacijoje Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose visgi atsirado gydytojų, kurie ryžosi atlikti Violetos mamai reikalingas operacijas. Vis dėlto, reikiamu momentu šeimai į pagalbą atėjo būtent Vilniaus Mykolo Sopočkos hospiso gydytojai, sako Violeta.
„Kad hospisas mamą priėmė, kad atsirado ten vieta – tai mums prilygo stebuklui“, – pasakoja moteris.
Pasak Violetos, jos mamai gulint hospise, šeimai nereikėjo rūpintis beveik niekuo – įstaiga turėjo visas reikiamas slaugos priemones, kai kitose gydymo įstaigose jomis kartais reikėdavo pasirūpinti patiems. Taip pat Violetą labai sužavėjo tai, jog hospise mamą aplankydavo kunigas – tuo metu jai tikrai jo labai reikėjo, sako moteris.
„Niekada nepamiršiu hospiso pagalbos tomis sunkiausiomis dienomis ir iš savo pusės noriu nors kažkuo padėti ir jam, – pasakoja Violeta. – Savo darbe, Asmens su negalia teisių apsaugos agentūroje, organizavome Pyragų dieną, kurios metu paaukotas lėšas skyrėme hospisui. Šios, kad ir nedidelės lėšos, yra mūsų dėkingumo ir pagarbos ženklas Mykolo Sopočkos hospisui. Šiuo būdu taip pat skleidžiame žinią apie hospisą, apie kurį daug žmonių Lietuvoje dar netgi nežino“, – pasakoja moteris.
Tad po operacijos į hospisą perkelta jos mama gydytojų priežiūroje greitai pasijuto geriau, pradėjo prašytis namo, pasakoja Violeta.
„Hospisas nelabai norėjo ją išleisti, nes dar buvo reikalinga priežiūra, – prisimena Violeta. – Tačiau mama labai primygtinai prašėsi. Hospiso gydytojas pasakė: „ligoniai žino, kada jie išeis. Jiems tiesiog reikia grįžti atsisveikinti“, – pasakoja vilnietė.
Namuose mama pabuvo neilgai – Violetos mama mirė būdama 70-ties metų, savo dukters namuose.
Šiuo metu M. Sopočkos hospise Vilniuje dirba daugiau kaip 260 specialistų ir savanorių, kurie kiekvieną akimirką palaiko kovojančius su mirtinomis ligomis.
Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.
Norintieji prie paramos hospisui gali prisidėti ir skirdami savo 1,2 procentus gyventojų pajamų mokesčio (GPM).
