Gydytojas vyras naujagimių reanimacijos skyriuje – retenybė. Feminizacija medicinoje akivaizdi, ir pasak med. m. dr. A. Liubšio, nežinia, ar vyrai tingūs, o gal moterys labiau nebijo atsakomybės.
Dirbant su vaikais, ypač su naujagimiais, pakanka vienos rankos pirštų Lietuvos neonatologams vyrams suskaičiuoti. Vakaruose – visiškai atvirkščias dalykas. Ten neonatologijoje gal net ir 85 procentai gydytojų – vyrai. Išties negalima teigti, kad ši specialybė moteriška. Tradiciškai manoma, kad vaikus ir ypač naujagimius moterys supranta ir jaučia geriau.
„Šito nenoriu paneigti, – sako gydytojas, – tačiau ši specialybė viena labiausiai technologiškų. Naujagimių intensyviojoje terapijoje, kad sunkiai sergantys ir neišnešioti naujagimiai išgyventų, taikomos pačios naujausios, pačios moderniausios technologijos“. Daugelis techologojų, kurios atėjo į mediciną, buvo pradėtos būtent neonatologijoje. Didelio dažnio dirbtinio kvėpavimo aparatas, surfaktanto (biologiškai aktyvi medžiaga, apklojanti
 |
| Naujagimių intensyviosios terapijos skyriaus vedėjas gydytojas neonatologas dr. Arūnas Liubšys |
alveoles iš vidaus, mažinanti alveolių paviršiaus įtempimą iškvepiant ir neleidžia joms sulipti) naudojimas, kitos technologijos prasidėjo nuo naujagimių gydymo, vėliau persikėlė į vaikų ir suaugusiųjų gydymo praktiką. Išties ne tik fiziškai sunkus darbas, bet ir reikia ir medicininos, techninių, fizikos žinių, kad būtų teisingai įvertinta monitoriuose pateikiama informacija.
Neišnešiotukų pasaulyje – viskas kitaip
Kalbant apie neišnešiotą naujagimį juk ir pats elementariausias dalykas – skirtų vaistų kiekiai – turi būti dozuojami ypač skrupulingai ir ypač mažomis dozėmis. Kartais reikia turėti gal net ir šeštą jausmą, padedantį jausti neišnešiotuką.
„Viskas taip pasikeitė per mano gydytojo praktiką... Išgyvenamumo prasme, lyginant su 1980 m., kai pradėjau gydytojo darbą ir dabar, tai tų mažiukų, gimusių mažiau nei kilogramo svorio, mirdavo 90 procentų. Išgyvendavo tik vienas kitas. Ir, ko gero, daugiau su dievo pagalba negu kad su medikų. Dabar – visiškai atvirkščias dalykas.
Šiuo metu išgyvena maždaug tiek, kiek anksčiau mirdavo – 90 procentų neišnešiotukų. Šitoje specialybėje, slaugant ir gydant neišnešiotą naujagimį, nesvarbių dalykų nėra. Kiekvienas mililitras skysčio ar maisto, kurį gauna naujagimis, yra ypač tiksliai ir kruopščiai paskaičiuojamas. Vaistai skaičiuojami ne miligramais, o mikrogramais. Tie vaistukai tam tikru nustatytu greičiu yra dozuojami specialiomis medicininėmis priemonėmis. Kai pas mus ateina jauni gydytojai rezidentai mokytis, atsineša ant kaklo pakabintus stetoskopus. Pasišaipydamas visad paklausiu – ar turite kalkuliatorių? Be šito aparato naujagimių gydytojo darbas neįsivaizduojamas. Net ir stetoskopai čia yra kitokie – su mažytėmis galvutėmis„, – sako med. m. dr. A. Liubšys
Kada žmogus tampa žmogumi?
Yra sakoma, kad gyventi šiame pasaulyje – lemta dievo. Ir jei nelemta, tai viskas baigta? Kalbėdami apie neišnešiotukus, gimusius 22 ar 23 savaitę, tesveriančius pusę kilogramo, turime žinoti, kad šiuolaiknė medicina jiems suteikia viltį išgyventi. „Klausimas nelengvas ir visuomenei, ir medikams. Visame pasaulyje apie tai diskutuojama. Pirmiausia yra skaičiuojama pragmatiškai – ar tos lėšos, kurios yra įdedamos į tokių naujagimių gydymą, kada nors atsipirks, ar jas vėliau grąžina tas išgelbėtas žmogus.
Ar tos lėšos, kurios yra įdedamos į tokių naujagimių gydymą, kada nors atsipirks, ar jas vėliau grąžina tas išgelbėtas žmogus.
“Viešėdamas JAV, dalyvavau gilioje diskusijoje. 70 procentų vaikų sveikatai skiriamų pinigų „suvalgo“ neišnešiotukų gydymas ir slauga. Net tokia turtinga šalis šį klausimą svarsto. Na, negalima būti šis klausimas paliekamas tik dievo valiai. Per pastaruosius du dešimtmečius daug ko išmokome.
Jis 12 ar net 16 savaičių dar turėtų būti pas mamą įsčiose, tačiau ateina į šį pasaulį, tai yra į visiškai kitą aplinką. Jam privalome sukurti kažką panašaus į mamos įsčias. Tai išties nelengvas procesas. Galimybių būna ne visada, juk vaikelis pas mamą plaukioja skystyje. Gimstantys kilogramo svorio, išgyvena virš 95 procentų, jų vystymasis vėliau būna visiškai normalus. Netgi vieno tokio naujagimio grąžinimas visuomenei yra didžiulis pasiekimas. Vėl grįžtant prie skaičiavimų – vokiečių statistikos specialistai yra paskaičiavę, kad, pradėjęs dirbti net ir visiškai paprastą darbą, žmogus per kelerius metus grąžina valstybei į jį investuotas lėšas. Tad ir ekonominė nauda yra akivaizdi, jau nekalbant apie moralinę naudą – šeimai išsaugotą vaiką. Mažesni nei kilogramo naujagimiai išgyvena žymiai rečiau. Ir jei išgyvena, vėliau turi vystymosi, adaptacijos, psichologinių, mokymosi problemų, sveikatos sutrikimų. Dalį problemų tokie žmonės, gimę neišnešioti ir ypač mažo svorio, nešasi visą gyvenimą“, – teigia gydytojas.
Nepriklausomybės atkūrimas – lūžis perinatalinėje medicinoje
Vienas medicinos lygio ir visuomenės gerovės rodiklių – kūdikių mirtingumas. Vaikų iki 1 metų amžiaus mirtingumo rodikliais (skaičiuojama 1000 gimusių vaikų) Lietuva lenkia net JAV. 1992 metais šis skaičius buvo 17 tūkstančiui gimusiųjų. Per 2 dešimtmečius šis skaičius sumažėjo iki 5. Visiškai priartėjome prie Europos Sąjungos senbuvių šalių. Galima pasigirti, kad perinatalinė medicina (viskas, kas susiję su gimdymu – nėščiosios priežiūra, gimdyvės ir naujagimio priežiūra) atsispindi medicinos kokybės rodikliuose. Vienas svarbiausių dalykų, kuris įvyko po nepriklausomybės atkūrimo, tai pasikeitusi medicinos statistikos registracija. Tarybiniais laikais naujagimis buvo registruojamas nuo kilogramo svorio ir nuo 28 savaičių gestacijos amžiaus. Nuo 1991 metų pradėti registruoti 500 gramų svorio ir 22 savaičių gimę naujagimiai. Tai įteisinus, išgyvenamumo rodikliai pablogėjo, tačiau mūsų šalis galėjo pateikti tuos skaičius, kuriais galima lygintis su kitomis išsivysčiusiomis šalimis, sužinojome realią statistiką. 500 g, 22 savaičių naujagimis buvo pradėtas laikyti žmogumi.
500 g, 22 savaičių naujagimis buvo pradėtas laikyti žmogumi.
Mirtingumo skaičių mažėjimas buvo pasiektas gerinant nėščiųjų ir gimdyvių priežiūrą. Nuo 1992 metų pradėta radikali šios medicinos srities reorganizacija. Tai buvo pirmoji medicinos sritis, kuri ėmėsi regionų principo – lėšos ir įranga buvo koncentruotos į tas vietas, į kurias atvyksta sudėtingiausi ligoniai – gimdyvės su patologijomis, prognozuojant tam tikrą riziką kūdikiui ir moteriai gimdymo metu. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje įsteigtuose centruose gimdyvėms ir naujagimiams buvo sudarytos geriausios sąlygos. Čia ir atsiunčiamos tos moterys, kurioms suteikiama profesionaliausia pagalba. Todėl ir rezultatai akivaizdžiai pagerėjo. PSO ir kitos tarptautinės organizacijos mūsų šalį teikia kaip labai gerą pavyzdį. Dėl tokios sistemos įdiegimo, Lietuvos modelį siūlo daugeliui posovietinio regiono kraštų.
Tarptautinė gydytojų savitarpio pagalba
Jau 10 metų med. m. dr. Arūnas Liubšys dalyvauja mokymo programose, dirba su tarptautinėmis organizacijomis, yra PSO, UNICEF, USAID organizacijų ekspertas, mokymo programų Rusijos Federacijoje, Uzbekijoje, Kirgizijoje, Tadžikijoje, Turkmėnijoje ir Azerbaidžane dalyvis ir vadovas. Darbo pobūdis – mokymai ir pagalba ruošiant specialistus, tobulinant jų žinias, apmokant juos praktinių dalykų. Dažniausiai į tas šalis vyksta įvairių specialistų komandos – įvairių specialybių gydytojai iš Vilniaus ir Kauno, slaugytojos, kurios moko, kaip prižiūrėti naujagimį. Medicinos lygis šiuose kraštuose yra išties daug žemesnio lygio.
Mūsų geografinė padėtis labai pasitarnavo, kad greičiau ateitų vakarietiškos medicinos žinios.
Kai kurie dalykai atsilieka keliais dešimtmečiais. Mūsų geografinė padėtis labai pasitarnavo, kad greičiau ateitų vakarietiškos medicinos žinios. Kažkada mus taip pat mokė kitų šalių gydytojai iš Skandinavijos, JAV, Vokietijos. Lietuvos gydytojams atsirado galimybių išvykti į kitose šalyse vykstančias konferencijas, simpoziumus ir kongresus. Besivystančių šalių žmonės neturi galimybių išvažiuoti, nes gydytojų algos yra apgailėtinai mažos – 30 – 120 dolerių per mėnesį. Lietuvių gydytojų vizitai į šias šalis – tai šviežio oro gūsis vietiniams medikams. Jie draugiški, žingeidūs, norintys mokytis: „Mus žavi jų, matyt, istoriškai (o gal ir genetiškai) susiformavusi didžiulė pagarba mokytojui, – žavisi gydytojas A. Liubšys. – Ten yra malonu mokyti, nors ir ne viską jie gali padaryti, ko mes mokome, kartais trūksta finansinių galimybių visiškai paprastiems dalykams realizuoti. Kita vertus, didžiulis noras, tarptautinių organizacijų ir fondų parama juo išjudina ir jie daugelį dalykų mato kitaip. Paprastos bet efektyvios technologijos, nereikalaujančios didelių finansinių investicijų, reorganizaciniai dalykai padeda jiems gerokai pagerinti rezultatus“.
Kita med. m. dr. A. Liubšio veiklos sritis – darbas su vyriausybinėmis organizacijomis – su sveikatos ministerijomis, padedant reorganizuoti šią sritį: „Padėjau parengti nacionalinę vaiko ir motinos programą Kirgizijoje, ji jau patvirtinta guli ant mano stalo. Didžiuojuos šituo darbu. Buvau ekspertas šitos darbo grupės, gavau ir jų svaikatos apsaugos ministro padėką. Panašią programą padėjau parengti Azerbaidžane, pernai dalyvavau ir padėjau rengiant panašią programą Uzbekijoje. Lietuvoje sukaupta patirtis, žinojimas visų problemų, kaip nekartoti klaidų, atitinkamai koregavus ir modifikavus, tokią patirtį galėjau perduoti kitoms šalims.
„Jie mumis tiki. Gal todėl, kad esame iš tos pačios medicinos sistemos. Jie mato, kaip viskas pas mus pasikeitę“, – džiauigais gydytojas neonatologas, perduodantis savo ir kolegų patirtį kitų šalių medikams.
