Nacionaliniame transplantacijos biure kiekvieną dieną virpa gyvybės ir mirties klausimas, kuomet iškeliaudamas žmogus gali dovanoti gyvenimo džiaugsmą sergančiajam. Suteikti šansą gyventi, mylėti, kurti šeimas ir džiaugtis motinyste. Su gėlėmis pas savo mamas skubame per didžiąsias metų šventes, minėdami Motinos dieną. Vieni džiaugiamės, galėdami jas apkabinti, o kiti puokštę pavasario tulpių neša ant mamos kapo – toks gyvenimas...
Keistas jausmas aplankė po pokalbio su mamomis, kurios pagimdė kūdikius po inksto transplantacijų. Niekas tikriausiai neprieštaraus, kad kiekvienos moters gyvenimas visaverčiu tampa tik tada, kai ji pagimdo ir užaugina vaiką. Klausydama šių istorijų supranti, kad visiškai kitokia naujos gyvybės atėjimo prasmė, kai gyvybė dovanojama rizikuojant savo sveikata ir gyvybe. Moterys, sutikusios papasakoti savo istorijas, nesijaučia išskirtinės. Iš tiesų, moteris tik išoriškai gali pasirodyti trapi. Viduje jos nenuspėjamai stiprios, valingos, kantrios ir mylinčios...
Mama gali viską ištverti
Išbandymai prasidėjo bene prieš 17 metų, kai mergaitė susirgo gripu. „Tais metais gripas buvo kažkoks piktas, vaikus vargino komplikacijos – ausų uždegimai ir kitos bėdos. Mūsų dukrai gripas atėmė inkstus“, – ligos pradžią prisimena mama Rita. Kankinančius mėnesius dializės procedūrose, leisgyvę dukrą po jų net ir prisiminti sunku. Medikų pastangos ir artimųjų jėgos padėti buvo bejėgės.
„Medikams užsiminus, kad galbūt arbūzai padėtų pažadinti inkstus, senelis žiemos metu ir jų įstengė kažkur gauti. Niekas nepadėjo. Tada ir buvo pasakyta, kad vienintelė išeitis – inksto transplantacija.“ Apie galimybes sulaukti donorinio inksto ir apie alternatyvą – galimą gyvąją donorystę mama sužinojo dializės centre. „Net neabejodama sutikau – kokia dar kalba galėjo būti. Tačiau Kauno klinikų medikai suabejojo atitikimu, todėl nerizikavo mano sveikata. Tuomet vilties spinduliu tapo prof. Balys Dainys, kuris, atlikęs tyrimus, pasakė, kad galiu būti donore savo dukrai. Ne važiavau namo, o parskridau“, – savo nuotaikas prisimena mama Rita. Tai buvo viltis, kad kažkas gyvenime pasikeis į gera. Gyvenimas reanimacijos palatose, kur bijai, kad tik neprireiktų uždegti žvakę, nualina visos šeimos gyvenimą. Nelieka nei ašarų, nei jėgų apie ką nors galvoti. Tik leki leki...
Kartą dukrai gulint tokioje palatoje, kažkas suklydo rinkdamas numerį telefonu ir paskambino mums naktį... taip nusmelkė, kad žadą užgniaužė. Taip ir gyvenom. Gydytojai tedavė 1 procentą, kad vaikas išgyvens.“
Po transplantacijos operacijos dukra atsigavo greičiau, išoperuotai mamai sunkiau sekėsi, tačiau regėdama sveikstančią dukrą, iš jos sėmėsi jėgų. „Mus kiti ligoniai sesutėmis vadino, nes gulėjome vienoje palatoje, paskui vaikščiodavome už rankų susikabinusios“, – šypso mama Rita.
Pastojus nei minutelę nesuabejojau nei sveikata, nei nėštumu. Keista, net nebuvo baimės, kad kažkas gali būti negerai, kūdikis buvo labai laukiamas.
Sūneliui 8, dėdei – 10 metų
„Sunku patikėti? Bet taip yra“, – sako Rita Petrauskienė, greitakalbe berianti savo ir savo dukros istoriją. Tačiau šių išbandymų ar gyvenimo išdaigų nebuvo gana. „Būdama su vienu inkstu, pastojau, – jau garsiai juokiasi ponia Rita. – Dabar taip ir yra mūsų šeimoje, kad dėdė yra už sūnėną tik dvejais metais vyresnis.“ „Išnešiojau, pagimdžiau. Viskas gerai“, – džiaugiasi ponia Rita. Ji stipri, kalba užtikrintai. O jos vyras neatlaikė. Išėjo. Jaunėlis sūnus gimė. O jis išėjo. „Turbūt laimės ieškoti“, – pokalbį baigia Rita Petrauskienė.
Monikos istorija: obuolys nuo obels...
Ritos Petrauskienės duktė po mamos inksto persodinimo kibo naujai į gyvenimą. Įveikusi ir atmetimo reakcijas, mergaitė pasveiko. Susirado draugą, ištekėjo. Jauna moteris pasijuto nėščia.
„Pastojus nei minutelę nesuabejojau nei sveikata, nei nėštumu. Keista, net nebuvo baimės, kad kažkas gali būti negerai, kūdikis buvo labai laukiamas. Nuo pat pradžių kalbėjomės su įsčiose augančia gyvybe, rinkome vardus, daug vaikščiojome, klausėme muzikos. Buvo atlikti genetikos tyrimai dėl apsigimimo, nuo pat pradžių buvau saugoma ir prižiūrima kaip auksinis kiaušinis ne tik nuostabių gydytojų, bet, žinoma, ir artimųjų...Tiesiog gyvenome troškimu sulaukti savo turto. Ir mums pavyko“, – Monika trykšta dėkingumu visiems ją ir jos mažylį prižiūrėjusiems medikams.
Moteris prisimena, nėštumui artėjant į pabaigą, užplūdo įvairiausių minčių. Apie nėštumą, kaip apie tikrą stebuklą – juk būsime ne dviese, o trise... „Kol netampi nėščia, to neįmanoma įsivaizduoti – nei minčių, nei instinktų, nei tos motiniškos meilės, potyrių, pagaliau ir sunkumų“, – filosofuoja Monika.
„Aš laiminga, kad tapau mama. Nuo pat pradžių iki šios dienos rūpintis vaiko drabužėliais, auginimu, maudymu ir visais kitais dalykais man gera, įdomu. Ypač kai paauga, apžiūri drabužėlius ir matai, koks jis jau didelis, kaip keičiasi jo patalai, avalynė ir žaislai... o žiūrėk jau ir mokyklinis inventorius... tai žino MAMOS. Aš esu griežta mama, bet taip stipriai myliu, kad jam aštuoneri, o aš, rodos, jau matau, kaip jis užaugęs palieka namus...“ – motinišku rūpesčiu dalijasi Monika.
Nėštumas po transplantacijos nėra labai dažnas dalykas. Mūsų šalyje, kur gyventojų santykinai nedaug, tai apskritai retas reiškinys. Monika džiaugiasi, kad jos kelyje sutikti žmonės neparodė jokio neigiamo vertinimo, nelaidė replikų, nedemonstravo neigiamos nuostatos. Nors žmonės atpažindavo ją gatvėje po per televiziją rodytų reportažų.
Žmonės, nedarykite klaidos. Nelaidokite ir kitų gyvenimo.
„Džiaugiuosi sūnumi, didžiuojuosi juo. Lukas gražiai rašo, gerai skaičiuoja, labai stengiasi, rūpestingai tvarkosi sąsiuvinius ir kitus mokyklinius reikmenis“, – tai kasdieniški motiniški jausmai, teikiantys palaimą.
Matyt, taip jau lemta, kad šios šeimos moterys netenka vyrų. Jos tėtis paliko mamą, Monikos vyras iškeliavo anapilin. „Kartu su Luku lankome kapelius, žiūrime nuotraukas. Lukas labai panašus į savo tėtį“, – prisimena moteris. Ištekėjusi antrą kartą, Monika džiaugiasi mylinčiu vyru. „Norėtume antros atžalos... Gydytojų konsiliumas leido bandyti susilaukti dar kartą...“ – sakinio nebaigia Monika.
Galime palinkėti sveikatos ir stiprybės. Beje, atrodo, kad pastarosios šios šeimos moterys nestokoja. Bet juk nebus per daug, tiesa?
Pasakojimą norėtųsi baigti pradžioje kalbintos mamos Ritos žodžiais. Užauginusi tris vaikus, dovanojusi dukrai inkstą, vargusi dėl vaiką kankinusios ligos, ji kviečia žmones pasidomėti organų donoryste, pamąstyti apie kitų skausmą: „Žmonės, nedarykite klaidos. Nelaidokite ir kitų gyvenimo.“
