Ar tiesa, kad kvėpavimo takų ligos iš žmogaus atima apie vienerius metus laiko per visą jo gyvenimą?
Teigiama, kad tiek iš vaikų, tiek iš suaugusiųjų žmonių gyvenimo ūminės respiracinės ligos atima apie metus laiko. Remiantis virusologų atlikto tyrimo duomenimis, vaikai iki 19 m. peršalimo ligomis (sloga, faringitu ir t. t.) vidutiniškai suserga 60 kartų, t. y. apie 4–5 kartus per metus. Toks sergamumo rodiklis, pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) nuostatas, nėra laikomas dideliu. Dažniau nei moksleivius, šios ligos kamuoja ikimokyklinio amžiaus vaikus (atitinkamai moksleivių sergamumas 3–4 k./m., ikimokyklinio amžiaus vaikų – 6–8 k./m.). Be abejo, neaplenkia šios ligos ir suaugusiųjų, tačiau jie paprastai serga rečiau nei vaikai.
Gydytojas infektologas profesorius Alvydas Laiškonis pažymi, kad dažniausios kvėpavimo organų ligos yra sloga (rinitas), rinosinusitas (prienosinių ančių uždegimas), gripas, tonzilitas (angina – gomurinių tonzilių uždegimas), laringitas (gerklų gleivinės, kuri dengia balsų stygas, uždegimas), faringitas (ryklės gleivinės uždegimas), tracheitas (trachėjos uždegimas), bronchitas, plaučių uždegimas, kt.
Kas dažniau serga kvėpavimo takų ligomis?
Ilgai besitęsiančios ir besikartojančios kvėpavimo takų infekcijos ypač būdingos tiems pacientams, kurių imuninė sistema nusilpusi. Anot prof. A. Laiškonio, ypač pasirūpinti savimi turėtų žmonės, kuriems rizika sirgti kvėpavimo takų ligomis didesnė. Tai:
• įvairaus amžiaus žmonės, sergantys lėtinėmis ligomis (cukriniu diabetu, širdies ir kraujagyslių ligomis, onkologinėmis, lėtinėmis kvėpavimo takų ligomis ar kitomis lėtinėmis ligomis, susijusiomis su imuniniais mechanizmais, kt.);
• nėščios moterys;
• vaikai, ypač maži, iki 2-jų metų.
Ką daryti, jei viršutinių kvėpavimo takų ligos pasikartoja nuolat?
Pasak prof. A. Laiškonio, yra daug bendrų taisyklių, tokių kaip grūdinimasis, higienos laikymasis, imuniteto stiprinimas, bet, deja, vis tiek sergame. Todėl bendram organizmo kvėpavimų takų „imunitetui“ ir atsparumui stiprinti medikai dažnai pataria pavartoti augalinių preparatų.
Ar augalinis vaistas ir maisto papildas – tas pats?
Neretai žmonės rinkdamiesi augalinius preparatus nesusimąsto, kad augalinis maisto papildas ir augalinis vaistas nėra vienas ir tas pats. Dažnai žodis augalinis asocijuojasi su natūralumu ir saugiu veiksmingumu. Tačiau reikėtų žinoti, kad augaliniai preparatai gali skirtis ne tik savo sudedamosiomis dalimis (t. y. skirtinga žaliava), bet ir statusu. Vieni jų yra maisto papildai, kiti – vaistiniai augaliniai preparatai. Tai visada reikėtų įvertinti.
Rinkdamiesi maisto papildą turėtume žinoti, kad jis taip ir vadinamas dėl to, kad skirtas tik maistui papildyti. Jokios sveikatą gerinančios funkcijos maisto papildams priskiriamos būti negali. Be to, Europos mokslininkai aktyviai svarsto dėl augalinių preparatų vartojimo gaminant maisto papildus. Teiginys, kad tai, kas natūralu, yra saugu ir sveika, šiuo atveju negali būti taikomas. Nes daugelis augalų pasižymi toksinėmis savybėmis, todėl juos sudėtinga dozuoti, ne visada pakanka duomenų, kaip keičiasi poveikis, paruošus iš augalinės žaliavos skirtingą technologinę formą (užpilą, nuovirą, ekstraktą, tinktūrą), paveikus temperatūra ir t.t. Todėl riba tarp maisto ir vaisto yra labai trapi.
Registruojant augalinį vaistą, įvertinamas žaliavos ir vaistinio preparato veikliųjų junginių stabilumas, pateikiama visa informacija apie atskiras gamybos proceso grandis (nuo žaliavos surinkimo, apdorojimo, preparato gamybos), vertinamas preparato grynumas (tarša – sunkieji metalai, pesticidai, radioaktyvieji junginiai, kt.). Augaliniams vaistams (ne augaliniams maisto papildams!) taikomi tokie patys reikalavimai, kaip rimtiems vaistams. Jie turi atitikti vaisto kokybės, veiksmingumo ir saugumo reikalavimus. Taigi augalinis vaistas yra saugus ir yra skiriamas gydymo tikslais.
Kokios augaluose esančios medžiagos gali padėti mums, kad kvėpavimo takų ligomis sirgtume kuo mažiau?
Mokslo įrodyta, kad negalavimus gydo augaluose susikaupusios veikliosios medžiagos, tam tikri cheminiai junginiai: alkaloidai, glikozidai, vitaminai, mineralinės medžiagos ir kt.
Tonsilgon® yra tradicinis augalinis vaistas, kurio sudėtyje yra net septynių vertingų augalų – svilarožės, ramunėlės, asiūklio, riešutmedžio, kraujažolės, ąžuolo ir kiaulpienės – derinys, ir tai užtikrina kompleksinį preparato veikimą. Šį preparatą medikai skiria esant tonzilių uždegimui, gerklės skausmui. Tačiau šiandien vis daugiau pacientų šio preparato vartoja ir dėl imunomoduliuojamojo poveikio. Kas yra imunomoduliacija ir kodėl ji svarbi? Imunomoduliacija – tai imuninės sistemos koregavimas, reguliavimas. Kitaip tariant, preparatas, kuris pasižymi imunomoduliuojamuoju poveikiu, stimuliuoja organizmo pasipriešinimą ligoms, t.y. skatina imuninės sistemos veiklą. Todėl tokių preparatų rekomenduojama vartoti vaikams, kuriems rizika užsikrėsti kvėpavimo takų ligomis didelė ir dėl glaudaus bendravimo su bendraamžiais, ir dėl to, kad jų imunitetas dar nėra susiformavęs. Taip pat suaugusiesiems, kurie serga lėtinėmis ligomis arba dirba kolektyvuose, kur kvėpavimo takų infekcijos sparčiai plinta. Taigi tik iš natūralių vaistažolių ekstraktų gaminamas vaistas Tonsilgon® gali stiprinti imuninį atsaką. Kartu preparatas pasižymi uždegimą slopinančiu, sutraukiamuoju ir antivirusiniu poveikiu. Todėl jo vartojant stiprėja ir imuniteto gynyba, ir kova su prasidedančia respiracine infekcija. Visa tai greitina sveikimo procesą, sutrumpina ligos trukmę.
