Šiandien Dariaus diena prasideda ne nuo narkotikų, o nuo pusryčių ir
mankštos, tuomet kiekvienas bendruomenės gyventojas turi vadovams atsiskaityti, kiek pasistūmėjo į priekį 12 žingsnių programoje (tai standartinė programa, skirta kovoti su priklausomybe). Mintis apie kvaišalus nuveja darbai: kas eina prižiūrėti daržų, kas lesinti vištų, kas – malkų kapoti.
Vienai dienai – 900 litų
Dariaus narkotikų vartojimo stažas – įspūdingas. Narkotikų jis pirmą kartą paragavo kalėdamas Alytaus pataisos namuose. Tuo metu 21-erių Darius nebuvo rūkęs net cigaretės. Iš pradžių jam atrodydavo, kad narkotikai padeda susidoroti su sunkiomis gyvenimo situacijomis, baimėmis. Tačiau vėliau vyras pastebėjo, jog netgi džiaugsmo akimirkomis – pavyzdžiui, kai šeima susėsdavo už šventinio stalo, dingtelėdavo mintis: „Dabar iki pilnos laimės reiktų tik dozės“. Iš viso jis vartojo daugiau nei 20 metų.
Pašnekovas nustebina: ieškoti kvaišalų laisvėje jam buvo daug sunkiau, nei gauti jų kalėjime.
„Paskutinį kartą iš Alytaus pataisos namų išėjau prieš trejus metus. Ten buvau penkerius ir tikrai vartojau daugiau, nei būdamas laisvėje, – prisipažįsta Darius. – Būdamas ten aš sukčiaudavau, apgaudinėdavau žmonės telefonu. Praktiškai kiekvieną dieną ką nors apgaudavau, išviliodavau didelės sumas. Ir visus juos išleisdavau ant narkotikų. Kalėjime vienos dienos dozė kainuoja apie 900 litų – narkotikai čia brangesni“.
Jis teigė, jog vartojantys kaliniai elgiasi įvairiai – vieni manipuliuoja artimaisiais ir taip iškaulija pinigų, kiti parduoda laisvėje turimą turtą. Darius siekdavo apgauti žmones išviliodamas standartinę 4000 litų sumą. Jis jau buvo išsiaiškinęs, jog bankuose dažniausiai toks yra per dieną leidžiamų išgryninti lėšų limitas.
„Matydavau tik skaičiukus sąskaitoje – realių pinigų rankose neturėdavau. Todėl būdavo labai lengva juos leisti: pervedi, kam reikia, o tada jau vietoje pasiimi narkotikų. Tuo metu nei mane kas gaudė, nei kas baudė – atrodė, kad iš to gyvensiu dar 100 metų“, – prisimena Darius.
Laisvė! Ir narkotikai...
Kaip į kalinius-narkomanus žiūrėjo pataisos namų vadovybė? Darius sako, jog kalėjime yra atliekami testai, parodantys, kuris iš kalinių vartoja.
„Mane pagaudavo, mane bausdavo, bet nė karto nepaklausė, iš kur aš tų narkotikų gavau. Juk kalėjime neturėtų būti nei narkotikų, nei mobiliųjų telefonų…“,– svarstė vyras.
Jo teigimu, narkotikų platintojai kalėjime jaučiasi nebaudžiami. Pagaus? Na ir? Šie žmonės gali sau leisti švaistytis milžiniškomis pinigų sumomis ir uždirba daugiau už aukščiausio lygio vadovą laisvėje.
Pagauti su teigiamais narkotikų testo rezultatais kaliniai į buvo 10-čiai ar 15-ai parų siunčiami į izoliatorių. Tačiau grįžę iš jo toliau vartojo. Po penkerių metų išėjęs į laisvę Darius narkotikų jau turėjo paieškoti kruopščiau – dėl heroino jam kasdien teko važinėti iš Marijampolės į Kauną.
Rasti lėšų narkotikams įsigyti taip pat tapo sunkiau: Dariui buvo prigrasinta, jog jei tik kils įtarimų dėl telefoninio sukčiavimo, jis iškart bus suimtas. Vis tik dirbant įprastą darbą didesnėms dozėms neužtektų pinigų, todėl vyras pradėjo vagiliauti.
„Stengdavausi neviršyti 100 - 180 eurų sumos. Už tokias sumas neareštuodavo, na, po kokio mėnesio mane atsekdavo, išaiškindavo, skirdavo kažkokias baudas“, – prisimena vyras.
Turėdamas gausybę skolų ir antstolių, kurie tik ir laukė, kada galės ką nors nuskaičiuoti nuo jo sąskaitos Darius dirbti neketino. O sužinojęs, jog dėl narkotikų užsikrėtė hepatitu bei ŽIV, logiškai įvertino, kad ir gyventi greičiausiai liko nedaug – vieni metai, antri – ir baigta. Kam juos švaistyti etatiniam darbui?
Paaukojo šeimą, tačiau pabėgti nuo gyvenimo nepavyko
Tarp pataisos namų, nusikaltimų ir narkotikų klampynės Darius dar spėjo užgyventi santuoką ir tris vaikus. Vis tik žmonai trūko kantrybė laukti, kol jis pagaliau įveiks savo priklausomybę.
„Stengiausi būti geras tėtis, bet visuomet klimpdavau į narkotikų vartojimą. Kur narkotikai – ten ir nusikaltimai. Aš „sėsdavau“, o jie laukdavo manęs grįžtant. Prieš paskutinį kartą išeinant į laisvę žmona pasakė: „Jei pradėsi kabintis į gyvenimą, nevagiliausi, nevartosi narkotikų – gali matytis su vaikais. Tačiau jei vieną dieną pasirodai, o paskui penkeriems metams dingsti – geriau neateik ir vaikų nebeskaudink“, – paskutinį buvusios žmonos ultimatumą prisiminė vyras.
Kaip manote, ką jis pasirinko? Šiandien Darius jaučia didžiulę gėdą, ir svajoja, kokius žodžius parinkti siekiant atnaujinti ryšį su vaikais.
Jei net šeima nesustabdė vyro nuo vartojimo – tuomet kas? „Narkotikai jau nebesuteikdavo malonumo. Juos vartoti reikėdavo tik tam, kad atsikeltum, apsiskustum, pasidarytum valgyti. Priėjau tašką, kai su narkotikais gyventi nesinorėjo, tačiau be jų gyventi nebegalėjau“, – atskleidžia vyras. Tuomet, nusprendęs išeiti iš gyvenimo, jis susileido 7 kartus didesnę nei įprasta heroino dozę.
„Kiek esu girdėjęs, tokią dozę susileidęs žmogus tikrai neišgyvena. Aš išgyvenau... Tada supratau, kad nepabėgsiu: man teks atsakyti už savo kaltę. Už tą skausmą, kurį sukėliau“,– pasakoja jis.
„Jei žmona būtų mane išspyrusi iš namų – būtų didžiausia pagalba“
Vyras atsitiktinumo dėka atsidūrė krikščioniškame narkomanų reabilitacijos centre. Jis įsitikinęs, kad ši bendruomenė jam padeda labiau, nei buvimas namuose. Šiandien jis nevartoja narkotikų ir tiki Dievu.
Per du dešimtmečius šis reabilitacijos centras yra pirmasis jo mėginimas gydytis. Vyrui patinka, jog čia esantys žmonės kalba „jo kalba“, o ne postringauja apie priklausomybę aukštomis frazėmis. Dauguma jų patys yra buvę narkomanai.
Ar jis nė karto nemėgino mesti anksčiau?
„Su žmona pardavėme būtą Marijampolėje ir išsikėlėme į uošviją, pas jos tėvus. Įsidarbinau Utenoje, dirbau, narkotikų nevartojau, tačiau neatsisakydavau išgerti alaus, degtinės. Galiausiai prireikė kitų moterų“, – savo kaltes viešai iškloja pašnekovas. Jis taip pat prisipažįsta, jog žmona ilgus metus tikėjo jo pažadais. Darius sėdėdavo kalėjime ir žadėdavo nevartoti išėjęs į laisvę, nors nuslėpdavo, kad kvaišalai lengvai cirkuliuoja ir kalėjimo viduje.
„Galbūt, jei žmona būtų tiesiog išspyrusi mane iš namų, būtų buvusi didžiausia pagalba. O aš mačiau, kad manęs nepaliks, juk myli. Galėdavau išleisti pinigus narkotikams – juk žmona dirba, pasirūpins tais vaikais ir mokesčius sumokės“, – prisipažįsta Darius.
Šiandien jauniausiam reabilitacijos centro gyventojui – 22-eji. Ir nors šis faktas šiurpina, Darius džiaugiasi, jog tai, kad reikia gydytis dauguma esančių centre suprato anksčiau, nei jis. Čia daug jaunimo.
„Mano reabilitacijos programa netrukus baigsis, tačiau kol kas apsisprendžiau likti šiame centre – padėsiu kitiems besigydantiems. Manau, kad tik tam tikslui šiandien vis dar gyvenu“, – sakė savo gyvenimo istoriją išdėstęs vyras.
Pagalba kitiems yra Dariaus viltis – būdami tarp tokių pat kaip jie, jie gali tikėtis būti suprasti ir rasti kelią į pasveikimą, net jei yra yra 20-ies metų narkotikų vartojimo „stažas“.
Vilniaus miesto visuomenės sveikatos biuro naujienas rasite ir „Facebook“ puslapyje.
