Noras padėti žmonėms – nuo mažens
Toma pasakoja, kad jau nuo paauglystės jautė, kad ateitį nori sieti su sveikatos mokslais, pagalba žmonėms – to tikslingai ir siekė papildomai mokydamasi biologiją, chemiją.
„Paprastai tariant, sąmoningai ėjau farmacijos kelio link visais savo pasirinkimais. Įstojau ten, kur norėjau, tuo labai džiaugiausi, juk viską dariau iš nuoširdaus pajautimo – maniau ir tebemanau, kad ši profesija yra garbinga, o noras padėti žmonėms tik stiprėja“, – pasakoja ji.
Iš Pagėgių kilusi pašnekovė studijas atsimena su malonia nostalgija, nes mokslai Lietuvos sveikatos mokslų universitete pateisino visus lūkesčius. „Labai patiko universitetas, dalykai įdomūs, o dėstytojai – nuotabūs. Viskas mane žavėjo, mokslai sekėsi – turbūt taip būna tada, kai žmogus iš tiesų eina savo keliu“, – šypteli.
Aplinkybės taip susidėliojo, kad praktiką T.Gečienė atliko būtent „Eurovaistinėje“, tad po studijų čia ir įsidarbino. Jaunai specialistei įgytas žinias greitai teko pasitikrinti ir praktiškai – dirbti vaistininke Jurbarke, Druskininkuose, Alytuje.
„Šiame darbo etape susipažinau su skirtingų vaistinių veikla, įdomiais niuansais, įgavau daugiau patirties, drąsos. Paprastai tariant, – paaugau visomis prasmėmis“, – patikina ji.
Mažesniame mieste – žmonės arčiau žmonių
Nors Toma mokėsi ir gyvena Kaune, šiuo metu dirba Marijampolėje net dvejose vaistinėse. „Man pasiūlė vadovauti naujos vaistinės Marijampolėje atidarymui – susibūriau komandą, sėkmingai startavome. Po metų atidarėme ir antrąją. Kodėl Marijampolė? O kodėl gi ne?“ – retoriškai atsako ji.
Kaip nenuginčijamą darbo mažesniame mieste pliusą moteris įvardija žmones – didmiestyje nuolat jaučiama skuba, o mažesniuose miestuose visi truputį „arčiau vieni kitų“.
„Žmonės čia labai šilti, o vaistininkas tampa tarsi bendruomenės dalimi. Mažame mieste žmogišką ryšį susikurti lengviau, nes jie kaskart mato tą patį veidą, ima pasitikėti. Nepabijosiu pasakyti, kad tampi tarsi šeimos nariu. Su laiku susipažįstame, tad natūraliai pradedu prisiminti žmonių istorijas, ko jie ateina, kokių negalavimų turi. Malonus ir atgalinis ryšys – klientai visada dėkoja, pasidžiaugia, kad jaučiasi geriau.“
„Vaistininkas juk dažnai yra pirminis sveikatos priežiūros specialistas, pas kurį žmogus kreipiasi patarimo. Jei pas gydytoją eiti dar nedrįsta, tai pas vaistininką – ateina. Kartais užtenka tiesiog nuraminti ir patarti, kartais ieškome gydymo, o kartais – net ir skubiai nukreipiame pas gydytoją. Manau, kad esame svarbi grandis sveikatos priežiūros sistemoje“, – teigia ji.
Marijampolę Toma spėjo pažinti ne tik iš žmonių, užsukančių į vaistinę – kartais, juokiasi ji, kolegės įkalbina pasižmonėti ir už darbo ribų.
„Miestas gražus, turintis nuostabų poezijos parką. Buvau ir kačių kiemelyje. Apskirtai, kiek teko matyti, miestas sutvarkytas ir jaukus, turintis įdomių vietų ir veiklų. Man patinka, kad čia visur galima eiti pėsčiomis, ko didmiestyje pasigendu“, – sako pašnekovė.
Kelyje – knygos ir laikas su savimi
Toma kasdien į darbą iš Kauno į Marijampolę važiuoja apie 60 kilometrų. Moteris šypteli, kad tai – labai neilgas kelias, o kelionės laiką ji išnaudoja prasmingai.
„Kaune piko metu į darbą važiuočiau turbūt net ilgiau negu dabar užtrunku kelyje į Marijampolę. Per tą laiką gali galvą pravėdinti, pasiklausyti muzikos ar audioknygų. Važiuojant iš darbo tas laikas būna toks tarsi persijungimo – juk visą dieną stengiesi atliepti žmonių poreikius, tad laikas kelyje vienumoje man padeda sugrįžti į asmeninį gyvenimą ir savo poreikius. Be to, vairuodama aš atsipalaiduoju, tad darbas kitame mieste man nesukelia jokių nepatogumų, matau tik pliusus“, – patikina ji.
Tomos hobis – knygų skaitymas, ir nors kelyje klauso audioknygų, maloniausia – versti popierinių knygų lapus.
„Labai mėgstu skaityti knygas ir jokios technologijos man to nepakeičia – knygos kvapas, lapai, visa jos skaitymo patirtis yra džiaugsmas ir malonumas. Neseniai atradau ir audioknygas, tačiau jų klausausi tada, kai aplinkybės netinka skaitymui. Mėgstu vienu metu skaityti kelias: viena dažniausiai būna lengvo turinio, romanas, kita skirta saviugdai, trečia – dar kitokio žanro. Skaitau pakaitomis pagal tos dienos nuotaiką. Dievinu istorinius romanus!“ – pasakoja moteris.
Vaistininkas giminėje – laimė visiems!
Moteris pasakoja, kad farmacininkas mokytis turi nuolatos – atnaujinti žinias, domėtis naujovėmis, todėl džiaugiasi, kad „Eurovaistinėje“ turi visas galimybes plėsti žinių akiratį ir nuolat tobulėti. Bendravimas su žiniasklaida, paskaitos, konferencijos – visa tai yra darbo dalis, kuri neleidžia „užmigti“ profesiniame kelyje: „Man labai patinka, kad savo darbe turiu šią galimybę, nes tada jaučiuosi tvirčiau ir kaip specialistė, ir tiesiog kaip asmenybė.“
Nors vaistininke moteris dirba dar tik trejus metus, sako neabejojanti, kad šis kelias yra jos pašaukimas. „Tikrai jaučiu, kad farmacininko profesija yra vertinama. Žmonės vertina tavo nuomonę, patarimus ir žinias – gera, nes kaskart tai būna tarsi patvirtinimas, kad šie mokslai, pasirinktas kelias ir didelės pastangos yra išties prasmingos“, – džiaugiasi T.Gečienė.
Na, o kaipgi ten būna, kai artimieji ir giminaičiai sužino, kad giminėje yra sveikatos priežiūros specialistas? Ar tenka pakonsultuoti ne tik klientus, bet ir namiškius?
„Tikra tiesa – tik pradėjau studijuoti, artimieji ėmė klausinėti su sveikatos priežiūra susijusių dalykų! Tikrai nesunku patarti ar padėti savam žmogui, juk jeigu noriai padedi nepažįstamam klientui, kaip galėtum atsakyti artimajam? Tik pastebėjau, kad svetimi žmonės klauso labiau, negu savi“, – šypteli Toma.
„Eurovaistinė“ turi 272 vaistines visoje Lietuvoje ir nuolat plečiasi, todėl gali pasiūlyti darbo vietas bene visuose miestuose tiek vaistininkams, tiek farmakotechnikams. Čia pozicijas sau gali rasti studijuojantys, ką tik studijas baigę, ar dešimtmečius vaistinių sektoriuje veikiantys profesionalai. Darbo pasiūlymus galite rasti https://www.apie-eurovaistine.lt/karjera/ arba paskambinus telefonu 8 659 90467.
Prisijunk prie mūsų ir atrask savo galimybes!
