Alytuje gyvenanti K.Dūdonytė jau gimė neįgali. „Turiu judėjimo negalią, cerebrinį paralyžių. Jis veikia smegenyse, iš jų persiduoda į kai kurias kūno dalis. Ir pačiai sunku paaiškinti tai moksliškai. Tiesiog sunkiausia man judinti kojas. Kitos kūno dalys funkcionuoja sėkmingai“, – bendraudama su 15min sako Kristina.
Ir paaiškina, kad būtų aiškiau: „Aš galiu vaikščioti, tačiau tam man reikia vaikštynės arba ramentų – jų prireikia lipant laiptais, nes gyvenu penktame aukšte. Bet galiu pati vairuoti automobilį!“
Nors šią negalią į pasaulį su savimi atsinešė iškart, gydytojai ją pastebėjo tik ketvirtaisiais Kristinos gyvenimo metais. Tada taip pat išsiaiškino, kad negalią turi ir jos dvynys brolis.
„Turiu brolį, kuris irgi turi negalią. Esame dvyniai, gimėme tą pačią valandą. Jis – autistas, ši negalia susimaišiusi ir su psichikos negalia. Kartais sunku suprasti, kodėl jis vienaip ar kitaip elgiasi, – dėl autizmo ar kitos ligos. Priešingai nei aš, jis sugeba judėti, nešti daiktus. Bet daug ko negali daryti protiškai – turi sutrikusį intelektą, – pasakoja Kristina. – Kai mama mūsų laukėsi, medicina dar nebuvo tokia išsivysčiusi. Kai gimėme, daktarai sakė, kad esame sveiki. Rodos, man buvo treji, bet dar nebuvau pradėjusi vaikščioti. Tada tėvai ir sužinojo, kad turiu negalią. Vėliau tėvai ir apie brolį išsiaiškino.“
K.Dūdonytei sunku nutuokti, kaip turėjo pasijausti tėvai išgirdę, kad ligtol sveikais laikyti vaikai turi negalią.
„Nežinau, kaip yra dabar, nesu į tai įsigilinusi. Tačiau kai mano tėvai sužinojo apie mūsų su broliu negalias, niekas nesuteikė jiems psichologinės pagalbos. Jeigu tokia būtų suteikiama, tėvams būtų geriau, vaikui irgi būtų geriau. Be to, būtų galima daugiau pasiekti gydant negalią“, – šiandien svarsto K.Dūdonytė.
Jautė diskriminaciją
Bendraudama su 15min ji pasakoja neįsivaizduojanti, koks būtų jos gyvenimas, jei būtų visai sveika – juk tokia niekad nebuvo. Tačiau pati savo negalią kartais ir visai pamirštų, jei tik jos kiti neprimintų.
„Matyt, nepritapimą labiau jaučia tie, kas turi protinę negalią. O man mano negalia atrodo menka, juk yra daug didesnių. Nesijaučiu nurašyta. Aš galiu save realizuoti. Žinoma, pasitaiko užuojautos žvilgsnių. Priklauso nuo nuotaikos. Jei man gerai sekasi, esu laiminga, tai į žvilgsnius nekreipiu dėmesio. Žinoma, jei jaučiuosi prastai, jautriau reaguoju į žmonių pastebėjimus“, – sako Kristina.
Praeityje būta atvejų, kai aplinkinių elgesys vertė jaustis prastai: „Galbūt būtų galima tą užuojautą dažniau pastebėti. Bet aš nekreipiu dėmesio. Prisimenu mokyklos laikus: ten jaučiau diskriminaciją, netoleranciją. Gaudavau prastesnius pažymius, mokytojai abejodavo, ar būsiu įgali išlaikyti egzaminus. Jie galvojo, kad fizinė negalia atsilieps ir mokslo rezultatams. Bet laikiau visus egzaminus, išlaikiau geriau, nei tikėjausi. Mokytojai liko nustebę. Viena pasakė, kad geras pažymys – Dievo dovana“, – šiandien jau su šypsena prisimena ji.
Kitaip buvo studijų metais: „Galbūt studentai – labiau subrendę. Jie man visada padėdavo, dėstytojai irgi atrodė supratingi. Studijų metais nesijaučiau išskiriama.“
Siekia trečio diplomo
Savo sąskaitoje Kristina turi jau du aukštojo mokslo diplomus – studijavo anglų kalbos filologiją, taip pat tarptautinį verslą. Dabar siekia trečiojo: „Šiuo metu aš studijuoju kolegijoje, mokausi multimedijos, leidybos ir dizaino technologijų. Man patinka mokytis, noriu įgyti daugiau žinių. Greta to dirbu – esu administratorė, dirbu SPA centre. Ir dar užsiimu visuomenine veikla.“
O ar ieškant darbo negalia – kliūtis? „Manau, dažniausiai negalia ieškant darbo yra kliūtis. Bet man viskas susiklostė kitaip. Pirmasis darbdavys pats mane susirado – pastebėjo mano veiklą. Su antruoju darbu buvo panašiai. Visgi dažniausiai negalia išprovokuoja tam tikrą požiūrį. Daugeliui atrodo, kad dėl turimos negalios pirmiausia kažko padaryti negali. Tačiau mažai kas pamąsto, kad neįgalus žmogus gali būti labai stiprus kitoje srityje. Galbūt vietomis jis net geresnis už sveiką žmogų“, – svarsto K.Dūdonytė.
Šiuo metu mergina gyvena su tėvais. Tačiau stengiasi kurti ir asmeninį gyvenimą – nors dabar antros pusės neturi, praeityje draugavo su vaikinais.
„Prieš kurį laiką turėjau vaikiną. Taip, norėtųsi turėti vaikiną, kuris yra įgalus. Daugiau padėtų. Bet mano paskutinės patirtys tokios, kad antros pusės irgi turėjo negalias. Tiesą sakant, išsiskyrėme ne dėl negalių, bet dėl nesutapusių interesų, požiūrių“, – sako.
Stengiasi dėl kitų
Beveik visą savo laisvalaikį Kristina skiria visuomeninei veiklai – siekia padėti neįgaliems žmonėms integruotis į visuomenę, nori mažinti dažnai jų jaučiamą atskirtį. Kristina mano, kad dažniausiai šalyje neįgaliuosius liečiančius klausimus sprendžia negalios neturintys žmonės, o juk svarbiausia priimant sprendimus turėtų būti būtent tokių asmenų nuomonė...
Siekdama gerinti neįgaliųjų padėtį Kristina pirmiausia kliaujasi pačios patirtimi. „Pavyzdžiui, žiemą man atsiranda papildomų kliūčių – slidu, dar sunkiau kažkur pakliūti... Tada būna, kad prisireikia paprašyti kitų pagalbos, ko paprastai nedarau. Tada paprašau tėvų, draugų. Deja, bet pas mus dar nėra tokios paslaugos kaip asmeninis asistentas. Dabar labai stengiuosi, kad toks pas mus atsirastų“, – pasakoja.
Ir porina, ką siekdama tikslo padarė: „Prieš kurį laiką buvau stažuotėje Švedijoje. Ten teko apie tuos asmeninius asistentus išgirsti, nuo 1994 metų yra teikiama tokia paslauga. Nuo to laiko daug kalbu, viešinu reikiamybę tokį turėti. Pas mus Lietuvoje neįgalių žmonių nesimato, o Švedijoje jų galima daug sutikti. Asmeniniai asistentai – svarbi to priežastis. Lietuvoje tik ligoninėje, poliklinikoje neįgalų žmogų sutiksi... Siekiu, kad asmeninio asistento neįgaliajam garantija būtų reglamentuota įstatymu. Esu subūrusi grupę „Facebooke“, ten susirinko daug negalią turinčių žmonių. Kartu diskutuojame, kaip tiksliai tą įstatymą reikėtų suformuluoti, kaip tokią paslaugą reikėtų pateikti Lietuvoje.“
Dar K.Dūdonytė priklauso Alytaus miesto neįgaliųjų reikalų komisijai. „Ten sprendžiame įvairius su neįgaliaisiais ir Alytaus miestu susijusius dalykus. Daug reikalų, sunku kažką pasiekti. Daug kas nuo daug ko priklauso... Tai finansavimo nėra, tai dar kažkas negerai. Sunku kažką pajudinti“, – sako.
Paklausta apie sau reikšmingiausius pačios darbus, Kristina susimąsto: „Džiaugiuosi daug kuo, bet išskirti sunku. Galbūt mūsų, neįgaliųjų reikalų komisijos, organizuota konferencija? Buvo tokia apie universalų dizainą. Kalbėjome, kad aplinka turėtų būti pritaikyta visiems. Visgi bent kol kas nesimato jokio poslinkio, nors net pasirašėme sutartis dėl kai kurių gatvių tvarkymo. Dar nesijaučiu nuveikusi didelių darbų.“
Kas Kristiną taip stengtis motyvuoja? Pirmiausia, sako, tai brolis. „Matydama jį noriu imtis kažką daryti, randu motyvacijos. Tai motyvacijai įtakos turi ir kiti žmonės su negalią. Pavyzdžiui, Seimo narys Justas Džiugelis... Pamatai tokius pavyzdžius ir pasijauti įsikvėpusi“, – šypsosi.
