Pandemijos pradžią puikiai prisimena ir Jonavos rajono savivaldybės vicemerė Birutė Gailienė: „Tų reakcijų baimė lėmė ir dalies susirgusiųjų sprendimus nesitirti, nesiizoliuoti. Jei žmogus viešoje erdvėje pasakydavo, kad jam diagnozuota liga, ir paprašydavo visų, turėjusių su juo kontaktą, izoliuotis, neretai sulaukdavo ir puolimo.“
„Atrodė, kad į mus žiūrima taip, tarsi mes norėtume išnaikinti žmoniją“, – nelinksmai kalba nedideliame Žemaitijos mieste gyvenanti Živilė (vardas pakeistas, tačiau redakcijai žinomas – aut.).
Koronavirusu sirgo Živilės vyras Arnas. Tiesa, žodis sirgo gal ir nelabai tinka. Jo testas buvo teigiamas, tačiau jokių simptomų nebuvo. Nepaisant to, 43 dienas jam teko gulėti ligoninėje visiškai izoliuotam.
Živilė buvo įsitikinusi, kad užsikrėtė ir ji, ir vaikai. Dar labiau nustebo, kai jų testai buvo neigiami. Nesuvokdama, kas vyksta ir kaip taip gali būti, moteris susisiekė su vienu gydytoju Ispanijoje, prašydama paaiškinimo.
Tačiau šį laiką Živilės šeima sako prisiminsianti ilgai – tai buvo metas, kai juos smerkė aplinkiniai, feisbuke buvo platinamos jų nuotraukos, o Živilė kelias naktis beveik nemiegojo: „Man iš tikrųjų buvo baisu, juk įvairių žmonių yra.“
Nors susirgusiųjų tapatybės ir nebuvo atskleidžiamos, tačiau iš Nacionalinio visuomenės centro skelbiamos informacijos nebuvo sunku suprasti, juolab kai kalbama apie nedidelį miestą.
