Londono „Daily Chronicle“ (o vėliau ir kiti leidiniai, tokie kaip „The Nottingham Evening Post“ ar JAV „The Daily News“) pranešė apie tragediją Vilniuje arba jo apylinkėse (pasakojimai skiriasi).
Štai, kaip istoriją aprašo Pensilvanijoje leistas laikraštis „Centre Democrat.“: „Didelis prijaukintas lokys, kurį dvaro tarnai buvo išmokę gerti degtinę, įėjo į kaimo smuklę ir nužudė smuklininką bei tris jo šeimos narius... Tragediją sukėlė [pats] smuklės savininkas, Isaackas Rabbanovitchius, mėgindamas iš lokio atimti degtinės statinaitę, iš kurios šis, išmušęs dugną letenomis, jau buvo pradėjęs lakti... Įniršęs gyvūnas mirtinai suspaudė smuklininką, jo du sūnus ir dukrą.“
Istorijos pabaiga aprašoma kinematografiškai: kai į įvykio vietą atskubėjo valstiečiai su ginklais, jie girtą mešką rado parpiančią ant grindų kraujo ir degtinės klane, o aplink ją tįsojo visos keturios aukos. Meška buvo nedelsiant nušauta.
Skamba kraupiai, bet... nelabai įtikinamai. Ši istorija, nors ir plačiai paplitusi anglakalbėje spaudoje, kelia rimtų abejonių. To meto vietinėje Vilniaus lenkiškoje ir rusiškoje žiniasklaidoje, pavyzdžiui, „Vilenskij vestnik“, jokių pranešimų apie tokį siaubingą incidentą, pareikalavusį keturių mirčių, rasti nepavyko. O vietinė spauda tikrai nebūtų praleidusi tokio zookriminalo pro akis.
Daugelis angliškų to meto leidinių remiasi „Daily Chronicle“ Sankt Peterburgo korespondento pasakojimu, perduotu savo redakcijai. Kitaip tariant, perrašinėja konkurentų žinutę. Ar galėjo būti, kad tas vienintelis korespondentas, perdavęs naujieną į Europą, tiesiog išgalvojo arba gerokai pagražino gandus, siekdamas sensacijos?
Labai tikėtina. Juk tokia istorija puikiai atitinka iki šiol gyvą humoristinį stereotipą, kad Rusijos gatvėmis šlaistosi girtos meškos. O kuo Vilnius, tuo metu priklausęs Rusijos imperijai, kitoks? XIX amžiaus pabaigos korespondento iš Anglijos akimis žvelgiant, niekuo. Smuklininko pavardė – Icikas Rabinovičius – irgi tarsi paimta iš stereotipinio anekdoto apie žydus.
XIX amžiaus pabaigoje, kai žinios keliaudavo lėčiau, o faktų patikra buvo sudėtingesnė, tokie „pasaulio margumynai“ plito kaip užkratas. Vienam laikraščiui paskelbus sensacingą naujieną, kiti ją greitai perspausdindavo, dažnai neklausdami, ar ji tikra. Taip gimdavo ir įsitvirtindavo legendos, kurios keliaudavo iš leidinio į leidinį, iš žemyno į žemyną.
Greičiausiai istorija apie girtą lokį Vilniuje yra tik gražus (arba baisus) prasimanymas. Tačiau jos patrauklumas toks didelis, kad ji gyva iki šiol! Net ir šiandien ji įtraukiama į „keistų Viktorijos epochos mirčių“ sąrašus, pasirodančius netgi tokiuose patikimuose portaluose kaip BBC. Puikus pavyzdys, kaip įtikinamai papasakota istorija gali tapti „faktu“, nepaisant realybės.
Daugiau šio autoriaus istorijų galite rasti čia.
