Sekite 15min Google
Drakonų valtys – tai komandinė irklavimo sporto šaka. Joje vieną valtį įprastai irkluoja net 12 arba 22 žmonių komanda. Ši sporto šaka atsirado Kinijoje, kur išsivystė iš tradicinių šios šalies valčių lenktynių, vykstančių jau tūkstančius metų. Ji reikalauja ne tik fizinio pasiruošimo, bet ir komandinio darbo.
Lentvario drakonų valčių klubo kapitonas Vaidas Kurganas ne tik plačiau papasakojo apie šį sportą, bet ir pasidalino įspūdžiais apie Europos čempionatą, kuriame jo komanda atstovavo Lietuvai.
– Kaip žmonėms, kurie apie drakonų valčių sportą nėra girdėję, jį apibūdintumėte?
– Mano nuomone, tai yra komandinis sportas, kuris reikalauja ne tik fizinio pasirengimo, bet ir vandens pajutimo. Komandinis darbas yra didžiausias šio sporto laimėjimas.
Turime išlaikyti vienybę ir sinchroną. Jeigu vienas komandos narys jau daro yrį, o kitas jį tik pradeda daryti, susidaro disbalansas, nes vienas valtį stumia, o kitas ją stabdo.
Gali atiduoti daug jėgų, bet jeigu nebus komandinio tapatumo, nebus ir gerų rezultatų.
– Kiek žmonių sudaro drakonų valties komandą ir kokius vaidmenis joje atlieka jos nariai?
– Mūsų komandą sudaro apie trisdešimt žmonių. Suprantama, kad kiekvienas žmogus turi savo gyvenimą, visi esame dirbantys žmonės, todėl ne visi gali treniruotis ar dalyvauti varžybose.
Šiame sporte yra galimybė irkluoti dvidešimties arba dešimties vietų valtį. Kiekvienoje valtyje taip pat yra būgnininkas ir vairininkas. Komandą sudaro arba dvidešimt du, arba dvylika narių.
Būgnininkas yra privalomas ir palaiko komandos ritmą, kad visi irkluotų sinchroniškai. Vairininkas atsakingas už tai, kad valtis plauktų tiesiai ir išliktų trasoje.
Valtyje ant pirmųjų suolų sėdintys komandos nariai užduoda tempą, o pagal juos irkluoja visi kiti.
– Kada drakonų valčių sportas atsirado Lietuvoje?
– Drakonų valčių sportas atkeliavo iš Kinijos. Pasaulyje ši sporto šaka atsirado jau gana seniai, bet ji buvo labiau pramoginio pobūdžio. Buvo rengiami įvairūs festivaliai, valtys turėjo žymiai didesnes ir puošnesnes drakono galvas bei uodegas. Svarbiausia buvo pasipuošti ir gražiai atrodyti.
Šiais laikais tai tapo labiau sportu. Mūsų valtys nebėra tokios įspūdingos, drakonų galvos yra labai mažos, išliko tik kaip akcentas.
Lietuvoje ši sporto šaka atsirado maždaug prieš penkiolika metų. Į mūsų šalį šį sportą atgabeno ir plėtojo a. a. Jevgenijus Šuklinas.
Lietuvoje iš pradžių tai irgi buvo kaip pramoga bendruomenėms sujungti. Laikui bėgant, tai išaugo į sportą – į tai, ką turime dabar.
Aišku, tai nėra pikas, tai tik pereinamasis etapas iš pramogos į sportą.
– Kokių įgūdžių reikia norint pradėti irkluoti drakonų valtis?
– Šis sportas labai panašus į irklavimą. Galima sakyti, kad tai baidarių ir kanojų mišinys. Šiame sporte irkluojama kanojos irklu, bet sėdima ant suoliuko kaip baidarėje.
Profesionalūs irkluotojai labai greitai perpranta visą sistemą ir jiems nebūna sunku. Naujai atėjusiam žmogui reikia nepamiršti, kad yra būtinas geras fizinis pasiruošimas.
Nors atrodo, kad nuirkluoti 200 m distanciją yra paprasta, tai pareikalauja labai daug jėgų.
– Kada jūs pradėjote domėtis šiuo sportu?
– Pats šiuo sportu pradėjau domėtis prieš penkerius metus. Tuo metu Vievyje vyko festivalis, į kurį mane sudalyvauti pakvietė a. a. J. Šuklinas.
Tuo metu man tai buvo nauja, galvojau, kad tai bus kažkas panašaus į vikingų valtis. Mes tada pasirodėme labai gerai, iškovojome pirmąją vietą ir pajautėme malonumą irkluoti.
Aišku, viskas greitai baigėsi, nes mes neturėjome valties. Šią komandą subūrėme prieš dvejus metus, kai Lentvaryje vyko drakonų valčių festivalis.
Labai norėjome ir pavyko surinkti komandą iš vietinių gyventojų. Po šio festivalio ėmėme svarstyti apie valties įsigijimą. Iš pradžių tai buvo juoko forma, bet ėmiausi valties paieškos ir taip pradėjome savo karjerą.
– Kaip atrodo įprasta jūsų komandos treniruotė?
– Treniruotę pradedame nuo aptarimo. Turime trenerį, buvusį kanojos irkluotoją Ovidijų Joną Stalnionį. Jis kiekvienai treniruotei paruošia planą, mes jį iš anksto suderiname ir atėję iškart dirbame.
Pirmiausia padarome trumpą apšilimą, o tada sėdame į valtį ir irkluojame porą kilometrų. Po tokio apšilimo darome įvairius pratimus.
Pavyzdžiui, prisikabiname automobilio padangą ir su didžiuliu pasipriešinimu ją tempiame, kad pajustume yrio stiprumą bei didintume savo sprogstamąją galią.
– Europos drakonų valčių čempionate atstovavote Lietuvai ir laimėjote tris bronzos medalius. Ką jums reiškia šis pasiekimas?
– Man šis pasiekimas reiškia labai daug, tai tarsi svajonės išsipildymas. Tyliai su komanda pasvajodavome, kaip laimime Europoje, kaip smagu būtų įveikti kitas komandas.
Mes buvome pirmoji komanda iš Lietuvos. Mus pasveikino net Europos federacija, kad ryžomės dalyvauti. Visi džiaugėsi, kad Lietuva kaip valstybė dalyvauja čempionate, kad mūsų šalyje šis sportas taip pat populiarėja.
Iš mūsų niekas nesitikėjo didelių rezultatų, bet buvome lepinami dėmesiu. Įteikiant medalius išgirdau, kad tokių rezultatų nesitikėjo ir visus maloniai nustebinome.
– Kiek laiko ruošėtės šioms varžyboms?
– Visą sezoną ruošiamės vienoms ar kitoms varžyboms. Pradėjome vasarį nuo „CrossFit“ treniruočių, o kovo mėnesį jau sėdome į valtį ir pradėjome irkluoti vandenyje. Treniruočių planas labai skyrėsi.
Europos čempionatui pasirinkome net keturias distancijas: 200 m, 500 m, 1000 m ir 2000 m. Pasiruošti net keturioms skirtingoms distancijoms yra labai sunku.
Turbūt mūsų komanda buvo vienintelė čempionate, kurios visi tie patys nariai dalyvavo visose distancijose. Atvykę į Miuncheną turėjome dvi dienas intensyvių treniruočių, o tada keturias dienas varžėmės čempionate.
Varžybos buvo labai sunkios, atidavėme 110 % savęs, buvome visiškai išsekę. Tiek fiziškai, tiek emociškai tai buvo labai sunkus procesas.
– Kaip jūsų komanda buvo atrinkta dalyvauti Europos čempionate?
– Atsiradus galimybei susirinkome su kitų klubų komandų lyderiais, pasikalbėjome apie artėjantį čempionatą. Atsirado senjorų, moterų komandų, norinčių jame dalyvauti.
Mūsų grupėje Lietuvoje konkurentų nelabai turime, esame gerai susiirklavę. Buvo pamąstymų rengti stovyklą, bet tam reikia finansavimo, kurį gauti yra sunku. Labai džiaugiamės, kad Trakų r. savivaldybės administracija ir meras Andrius Šatevičius palaiko mūsų komandą bei mus remia. Galiausiai buvo nuspręsta, kad vienas klubas vyks atstovauti Lietuvai.
Planavome rengti varžybas, kurių metu būtume išsiaiškinę, kuris klubas vyks, bet dalis komandų atsisakė dalyvauti ir pasiūlė mūsų, Lentvario komandai, vykti į Miuncheną.
Kitų šalių komandas sudarė profesionalūs sportininkai. Pavyzdžiui, Lenkijoje vyksta stovykla, kurios metu atrenkami stipriausi sportininkai. Ukrainos rinktinę sudarė olimpiečiai, vokiečių – taip pat profesionalai.
Mūsų komandos pagrindą sudarė Lentvario klubo nariai, bet turėjome kelis irkluotojus iš Visagino. Prie mūsų prisijungė irkluotojas Mindaugas Talačka, pasaulio čempionas Raimundas Labuckas. Jis yra dalyvavęs olimpinėse žaidynėse, yra pasiekęs ne vieną rekordą, todėl jo patirtis mums labai daug reiškė.
– Ar ateityje planuojate dalyvauti tarptautiniuose čempionatuose?
– Apetitas kyla bevalgant. Mes dar šiemet planuojame sudalyvauti Europos klubinėje taurėje, kuri vyks Sakartvele rugsėjo 11–13 dienomis. Gavome pakvietimą, jį aktyviai svarstome.
Vienintelis niuansas – varžybos vyks dešimties vietų valtyje, todėl reikės atsirinkti, kas iš mūsų komandos vyks. Aš labai tikiuosi, kad dar šiemet dainuosime pergalės dainą.
– Ar treniruočių, varžybų metu yra nutikęs koks nors įsimintinas ar linksmas įvykis?
– Turime tokių įvykių, kuriuos prisimename. Šiais metais pirmosiose varžybose Lenkijoje nutiko vienas tokių. Plaukėme dešimties vietų valtimi, rodėme puikų rezultatą, pirmavome.
Finaliniame plaukime subyrėjome tiesiogine to žodžio prasme. Būgnininkas įkrito į valtį, todėl turėjo atsisakyti pirmųjų dviejų suolų.
Kažkaip sugebėjome atplaukti treti, bet tai turbūt kainavo mums aukštesnę vietą. Iš pradžių buvo labai pikta, bet dabar iš šio įvykio tik pasijuokiame.
– Kaip manote, ar susidomėjimas šiuo sportu ateityje išaugs?
– Aš manau, kad mėgėjišku lygiu tikrai gali stipriai išaugti. Daugelyje miestų vyksta drakonų valčių festivaliai, varžybų Lietuvoje tikrai netrūksta. Bėda ta, kad mažai žmonių į tai pažiūrės rimtai.
Jeigu kiekvienas miestas turėtų savo komandą, gal būtų realu šį sportą išpopuliarinti, bet dabar Kaunas, Vilnius savo komandų nesurenka. Kol didmiesčiuose šis sportas neišpopuliarės, yra labai sunku kalbėti apie didesnę plėtrą.
Labai norėčiau, kad Lietuvoje būtų lyga, kurioje galėtume atstovauti savo kraštui. Tikiuosi, kad tai kažkada įvyks, bet su dabartiniu įsitraukimu tai įvyks tikrai negreitai.
Lenkijoje yra didžiulė šio sporto federacija, kuri apima daug klubų. Ten nuolat vyksta varžybos, skaičiuojami reitingo taškai. Tai nėra mėgėjai, dažniausiai susirenka profesionalai, buvę irkluotojai, žmonės, kurie turi patirties.
Lenkijoje šis sportas yra finansiškai remiamas, jie turi tikrai geresnes sąlygas. Tikiuosi, kad ir Lietuvoje bus pasiektas toks lygis.
