Pirmoji pasaulyje kelionė dviračiu įvyko prieš daugiau negu 200 metų, 1817 m. birželį Manheimo mieste dabartinės Vokietijos pietvakariuose.
Vietinis aristokratas, baronas Karlas von Draisas viešai atliko kelionę sėdėdamas ant medinio rėmo su dviem ratais ir sėdyne.
K. von Draisas su naująja transporto priemone, kurią pavadino „bėgimo mašina“ („laufmaschine“), per greičiau negu valandą sugebėjo įveikti 14 kilometrų atstumą.
K. von Draisas savo transporto priemonę sukonstravo iš medžio. Pedalų ši priemonė dar neturėjo, „raitelis“ į priekį keliavo nuo žemės atsispirdamas kojomis.
Tačiau priemonė turėjo vairą, sujungtą su priekiniu ratu, taip pat specialią atbrailą, ant kurios „raitelis“ galėjo pasidėti ir ilsinti rankas.
1818 m. K. von Draisas Paryžiuje užpatentavo savo sukurtą transporto priemonę velosipedo („vélocipède“) pavadinimu.
Vokietijoje pagal išradėjo pavardę transporto priemonė imta vadinti drezina.
Viena priežasčių, kodėl ėmėsi kurti „bėgimo mašiną“, K. von Draisui buvo noras atrasti greitesnio keliavimo būdą, kuris nebūtų priklausomas nuo arklių.
1815-1816 m. Europoje buvo labai prastas derlius, ir dešimtys tūkstančių arklių žemyne mirė badu arba buvo paskersti dėl mėsos ir odos.
„Karo metu, kai arklių ar pašaro jiems dažnai trūksta, tokios transporto priemonės gali praversti kariams, ypač siunčiant pranešimus trumpais atstumais arba gabenant sužeistuosius“, - rašė K. von Draisas.
1820 m. pirmieji dviračiai pasirodė Manheimo keliuose. Jie buvo sunkūs ir nepatogiai valdomi, todėl daug vairuotojų mėgo keliauti lygesniais pėsčiųjų takais.
Dėl dažnų susidūrimų su pėsčiaisiais nemažai savivaldybių visame pasaulyje greitai ėmėsi priemonių, draudžiančių ar reguliuojančių dviračių naudojimą.
K. von Draiso modelis turėjo būti kuriamas specialiai konkrečiam vairuotojui, atsižvelgiant į jo ūgį ir žingsnio ilgį.
Tačiau jau po kelių metų atsirado patobulinta transporto priemonės versija su reguliuojamo aukščio „balnu“.
Nei K. von Draiso modelis, nei jo pagrindu kitose šalyse sukurtos transporto priemonės labai populiariomis netapo.
Jos kainavo brangiai, jų naudojimo galimybės nelygiuose keliose buvo labai ribotos, be to, iš jų vairuotojų mėgo šaipytis tiek praeiviai, tiek to meto karikatūristai, pašiepusiai naująsias transporto priemones vadinę „dendžių arkliais“.
Tik po keliasdešimties metų buvo sukurti pirmieji į dabartinius panašūs dviračiai su pedalais ir grandine, prasidėjo ir jų masinė gamyba.