Sveiki, aš esu Nika ir noriu papasakoti savo istoriją...
I dalis „Ar visi vyrai kiaulės?“
O viskas prasidėjo prieš maždaug dvejus metus. Tada aš gimiau. Buvau panaši į mažą, pūkuotą pliušinį meškiuką su gražiomis blizgančiomis ir smalsiomis akutėmis, mamytė man pasakodavo istorijas apie švelnias žmogaus rankas, gardžiai kvepiančius pietus, atostogas pievoje besivaikant drugelį ar varlę. Bet tai tebuvo pasakos prieš saldų miegutį. Nebepamenu, kaip atsisveikinau su mamyte ir papuoliau pas žmones.
Užaugau ir pavirtau tikra gražuole. Bet, kaip sako „gyvenime vien grožio maža, svarbu žmogus ir jo draugai“. Mano žmones kiti žmonės vadindavo asocialiais. Bet aš juos mylėjau, o ar jie mylėjo mane, nežinau… Net nežinau, kam aš jiems buvau reikalinga. Bet man tai ir nerūpėjo. Net nežinojau, kad gali būti kitaip, maniau, kad mamytės pasakotos istorijos tėra tik gražios pasakos ir šuneliai taip negyvena. Niekada neturėjau žieminio paltuko, blizgančio antkaklio, minkšto ir didelio guolio, kartais ir valgyt neturėjau, niekas manęs nemokė gražiai eiti greta, sėdėt, gulėt pagal komandas, nelakstė drauge pievose. Taip ir užaugau laisva kaip vėjas, mananti, kad tik pati save galiu apgint.
Nežinau, ir iš kur pas mane yra priešiškumas vyrams? Ramiais vakarais, kai žiūriu į besileidžiančias snaiges, vis bandau prisimint… Galvoju, gal koks vyras mane skriaudė… O gal šeimininkė dažnai kartodavo, kad visi vyrai kiaulės, bet taip ir nerandu atsakymo, nors gal ir nereikia, nes tai nieko nepakeistų. Taigi taip gyvenau dar prieš metus.
II dalis „Kieno dantys didesni?“
Prieš metus teko atsisveikinti su savo žmonėmis ir apsigyventi kitur. T.y „Penktos kojos“ teritorijoje. Oi…sudėtingas buvo laikas. Nauja vieta, nauji žmonės ir nežinai, ko gali iš jų tikėtis. Vaikšto visi kažkokie įtartini, šiepia dantis, tiesia rankas. O aš tai jau išmokus, kad šunims šuniškas gyvenimas ir su visokiais žmogais prasidėti neverta, nes tik daugiau bėdos gali turėt. Todėl įlindau į būdą ir nutariau, kad čia bus mano tvirtovė ir liksiu čia per amžių amžius. Visiem, kas man rodė dantis ir aš savo rodžiau. Ir visada laimėdavau, nes mano dantukai atrodė grėsmingiau, nei tų dvikojų, ir jie pasitraukdavo.
Taip tupėjau savo tvirtovėje keletą mėnesių, bet vieną dieną kažkaip praradau budrumą ir leidausi išviliojama į lauką. Chm… Pasidarė įdomu, niekas manęs neskriaudė, o tik visaip bandė įtikti. Antrą dieną pati pabandžiau prieiti… Ir vėl niekas net nespyrė… Viskas, buvau įtikinta, kad čia galima gyventi ir net išlįsti iš tvirtovės.
III dalis „Gyvenimas be tvirtovės“
Turbūt buvau visai neblogas šuo, kad likimas sumanė man parodyti naują gyvenimą, kur pilvelis visuomet pilnas ir glosto švelnios žmogaus rankos, taip, kaip mamytės pasakose (jau tvirtai tikiu, kad taip būna ne vien pasakose). Kalbant apie glostymus, norėčiau šią temą paplėtoti, nes glostymas – labai geras dalykas ir man tai laaaaaaabai patinka. Kai neglosto, moku pati pasiglaustyti. Na, negaliu kaip man tai patinka.
Galėčiau būti glostoma ir glostoma. O žmonėms labai patinka, kai jiems mane pakalbinus juokingai pastatau ausytes, sako atrodo jos kaip šaukšteliai. Na, jeigu jau jiems taip patinka, tai aš galiu tuos šaukštelius iš ausyčių ir dažniau palankstyt, tegul jie manim tik džiaugiasi.
Šiandien mane sunku ir beatpažinti. Labai pasikeičiau per tuos metus. Dabar esu linksma, draugiška ir labai žaisminga. Vasarą su „Penktos kojos“ komanda net sudalyvavau „dogtreking“ varžybose, kur atsiskleidė mano noras pirmauti (gal aš kokia neatrasta čempionė?). Ir net nusižengiau savo principui sakyti vyrams ne! Dabar su tais, kurie atkakliausi, visai neblogai sutariu.
IV Dalis „Ypatingam žmogui – ypatingas šuo“
Patinka man čia gyventi, bet vis dažniau pagaunu save svajojant apie tikrus namus ir tą vieną vienintelį žmogų, kuriam galėčiau atiduoti visą širdį. Bet negyvensiu su bet kuo, man reikia vienintelio, tikro ir YPATINGO, kuriuo galėčiau pasitikėti. Jis neturi būti labai gražus ar turtingas, nes jis man bus vis tiek pats brangiausias, bet keletu savybių privalo pasižymėti:
Geležine kantrybe, nes pradžioje, kol mane prisijaukins, aš galiu sugalvoti jį patestuoti ne pačiais meiliausiais būdais;
Patirtis su šuneliais, kurių širdis it vėjas laukuose;
Turi mėgti aktyvų laisvalaikį (pvz: lakstyti po miškus, pievas, laukus ir pan.) taip, kaip ir aš;
Turėti kiemą. Tilpčiau aš ir bute, bet juk kaip smagu vasarą savoje pievelėje drybsoti;
Negalvoti, kad šuns vieta prie būdos visą gyvenimą. Perspėju, toks manymas yra klaidingas, man reikia veiklos, žaidimų, nuotykių;
Būtų puiku, jeigu būtum moteris, arba... gali būti ir vyras, bet drąsus vyras.
Ir, žinoma – MEILĖ. Turėsi mylėti mane ir linksmą, ir piktą, ir visokią. Nes tokia aš esu vienintelė ir nepakartojama.
Jeigu nebijai iššūkių ir nori prisijaukinti mane, paskambink. Aš pažadu, kad būsiu pats ištikimiausias draugas.
Vaida, tel. 867627081
