Aš Merfis. Gimiau viename iš Fabijoniškių rūsių Vilniuje, bet niekas tuo netiki. Mane pamatę didieji katinai iš tolo lenkdavosi, o katės susibūrusios šnabždėdavo viena kitai į ausį. Niekas su manimi nenorėjo nei žaisti, nei draugauti. „Kodėl?“ – paklausiau savo mamytės.
O pasirodo, jog lauko katinėliai tokie prietaringi, kad tiki visom sklandančiom legendom apie juodus katinus. Kai kurie galvoja, kad aš pamestas raganos kačiukas, kiti mano kad aš persikūnijęs velniūkštis, dar treti galvoja, kad aš lakstau per gatves ne valgyt ieškoti, o nelaimių mėtyti. Nesąmonė! Aš juk rainos mamos kačiukas, gimęs rūsyje, tik kad juodas.
Ilgai krimtausi, kad gatvėje visi mane laiko atstumtuoju. Kai mama nematydavo, stebėdavau pro rūsio langelį kaip vaikščioja žmonės- į darbą, iš darbo, kaip dega šviesos jų namuose ir jie žiūri televizorių. Tada supratau, kad mano vieta ne čia, o ten greta jų, ant sofutės, sėdėti susiglaudus, kalbėtis ką nuveikėm per dieną, guosti vienas kitą kai sunku.
Vieną vakarą man pasisekė, buvau sučiuptas rūsyje ragaujantis konservus ir pakliuvau į gyvūnų gelbėtojų - Godos ir Edgaro (VŠĮ „Naminukai") globą. Iš pradžių siaubingai bijojau, juk nė karto neteko susidurti su žmogum akis į akį, visąlaik stebėdavau juos iš šalies. Bet nespėjo prabėgt porą dienelių kai pasijutau „kaip inkstas taukuose“! Mano nuojauta pasitvirtino - žmonės ir namai yra gražiausi dalykai pasaulyje.
Man maždaug 2 mėnesiai, mėgstu dūkti, glaustytis, murkti, lakstyti ir draugauti. Ieškau tikrų namų su puikiais šeimininkais!
Dėl žaviojo Merfio, kreipkitės į Edgarą! 8 671 90721!
