Taip, šuns vardas Naidos dukrytė gal ir keistokas, bet „Lesės“ savanoriai, globojantys šią kalytę, tikisi, kad greitu laiku atsiras žmonės, kurie suteiks jai ne tik geresnį vardą, bet it namus. O taip būtinai turi atsitikti, nes kalytė gimė po laiminga žvaigžde. Jei jau jai pavyko išgyventi išmestai miškuose, tai negali būti, kad gyvenimą teks praleisti prieglaudoje.
O jos istorija štai kokia. Už Baldžio ežero, esančio šalia Vilniaus, miškuose, grybavę, uogavę ar šiaip vaikštinėję žmonės, net nenumanė, kad jų laimikiu taps toli gražu ne grybai ar uogos. Giliai miške jie pamatė kraupų vaizdą, kuris šokiravo savo nežmoniškumu.
Prie medžio buvo pastatyta kartoninė dėžutė, kurioje buvo vos prasimerkę kelių savaičių šuniukai su savo išsekusia mama. Taigi, „gailestingi“ šeimininkai „pasirūpino“ nebereikalingu gyvūnu ir jo prieaugliu.
Nors neretai kalės savo vaikus gina, ypač jei į jos vaikus kėsinasi svetimi, tačiau šis išsigandęs ir išbadėjęs gyvūnas nesipriešino, kad jai ir jos vaikams būtų suteikta pagalba.
Žmonės nusprendė prisiimti atsakomybę už nelaimėlius ir kaip mat suskubo skambinėti įvairioms gyvūnų globos organizacijoms, kad priglaustų šiuos gyvūnus. Į jų prašymą atsiliepė „Lesė“. Čia gyvūnams buvo suteikta reikiama pagalba, mama, pavadinta Naida, pamaitinta, vaikučiais pasirūpinta. Deja, kalė apsirgo ir mirė, palikusi savo šunyčius savanorių rūpesčiui.
Visi Naidos šuneliai jau rado savo namus – liko tik ši viena kalytė. Jei ji galėtų prakalbėti, pasakytų štai ką: „Aš nors ir neveislinė, nesilankau šunų parodose, nemoku daug ko, bet jei mane paimtų mylintis žmogus, aš jam būčiau ištikima draugė. Jei mama būtų gyva, ji didžiuotųsi manimi, nes aš esu draugiška, žinanti savo vietą, mėgstu būti lauke, begalo myliu vaikus, tik man dar reikia įgyti daugiau drąsos.“
Kalytė dar visai jaunutė, vidutinio ūgio. Dėl jos kreiptis į „Lesę“ tel. +370 605 33452.
