Vieną dieną jis pradėjo visiems trukdyti. Atsirado tarsi iš niekur. Ir kaip tyčia – vaikų žaidimų aikštelėje. Nežinia, ko jam reikėjo būtent čia. Matyt, suprato, kad tik tokioj vietoj bus pastebėtas. Liūdnas, bet per didelis, kad būtų galima ramiai pro jį praeiti. Ypač su vaikais.
Kažkas pabėrė jam ėsti. Kažkas jį pamatė ir paskambino gyvūnų globos taryboms. Taip praėjo pirmoji jo diena. Niekieno šuns. Antroji prasidėjo lygiai taip pat. Kažkas eina pro šalį, kažkas pamato per langą. Vėl skamba gyvūnų globos tarnybų telefonai. Turbūt sąmoningai vengiama skambinti tik „Grindai“. Žmonės žino, jie greit sureaguos, atvažiuos ir problemą išspręs. Tik ar taip norisi ją spręsti?
Todėl vėl skambinama „Lesei“. Nekelia... „Sos gyvūnams“. Sako, kad pas juos perpildyta... „Geltoniesiems vagonėliams“. Jie gyvūnus pasiima tik iš „Grindos“... Ar skambinti „Grindai“, kad jie jį iš ten paimtų? Nesinori...
Kažkas vėl paberia jam ėsti. Jis nebe toks drąsus, kaip dieną prieš tai. Ko gero suprato, kas jo niekas nelaukia. Kad dabar jis – niekieno šuo, kuris visiems tik kliudys. Kol kažkas neapsikentęs vis tiek paskambins „Grindai“... O jis vis dar laukia. Kažko. Turbūt likimo, kuris vienaip ar kitaip ras išeitį.
Ką turėtų galvoti žmonės, šitą šunį palikę tokiai likimo valiai? Nežinau. Bet šuns gaila... jis jų ilgisi, tikisi, kad jie sugrįš... supras klydę ir atvažiuos pasiimti SAVO šuns. Ten, kur jį paliko.
Atvažiuokite, jis Jūsų laukia. Ten pat, kur pasimetė. Vilniuje, Visoriuose, Kairiūkščio gatvės vaikų žaidimų aikštelėje.
