Ir kokių tik vietų negalime pavadinti savais namais. Vieni išdidžiai vaikštinėja aplink savus rūmus išdėliotomis plytelėmis, saugodamiesi net priminti brangiai pirktos žolės lapelį, kiti džiūgaujančia širdimi perbrenda pievą iki senelio sodintos obels paskanauti seniai pralėkusią vaikystę primenančio obuolio, treti susirango po didesniu krūmu, prisidengdami kartono lakštu nuo artėjančio lietaus. Ne tik žmones, bet gyvūnus gyvenimas keistose vietose įkurdina.
Kasdieniška situacija: maži šuneliai gyvena lauke, po atviru dangumi. Gal ir ne po visai atviru dangumi, nes jau išmoko pasislėpti tarp lentų-padėklų. Taip ir bando išgyventi keturios kalytės ir vienas šuniukas. Jiems kokie 3mėn., jau gavę vaistukų nuo kirmėlių. Nors su žmogumi atsargūs, bet prigimtinis noras besąlygiškai mylėti Tą Vienintelį Žmogelį daro savo – jie didelės baimės nerodo. Tereikia kažkur kažkaip tą žmogutį rasti, kol mažose širdutėse tiksi tikėjimas ir viltis. O už lango jau kloja baltus patalus šaltoji žiema, žadėdama šiems mažyliams sunkią dalį...
Kaunas, 865050054, rasajaja@gmail.com
