Susitelksiu ir šiek tiek aptarsiu įvairių gyvūnų prieglaudų Lietuvoje komentatorius. Kiek prieglaudų, taip progresiškai auga ir komentarai. Nekalbant apie graudžias istorijas, liūdnus šuniško gyvenimo vingius ir t.t.
Turėčiau priminti, jog savanoriavau, savanoriauju ir savanoriausiu gyvūnų prieglaudose. Esu mačius visokių atvejų, likimo ir pagalbos šauksmų. Bet kas mane dažniausiai papiktina – komentarai. Taip, pagirtina, jei tavo mažą širdelę spaudžia kudliaus ar murkio istorija, tačiau kam savo paverkšlenimus versti komentarais? Rašoma bet kas, bet kur. Vaidyba ir tragizmas – šimtas proecentų. Graudžiau atrodanti gyvūno nuotrauka – būdas parodyti „kaip tau rūpi“ judinant tik pirštus klaviatūra. Mane jau pykina nuo tokių „Mano širdis verkia!“, „Atvažiuočiau padėti, bet mano per silpni nervai!“, „Koks gražuolis, kaip gaila, kad neturiu sąlygų laikyti...“. Kas pasikeitė nuo šito šlamšto? Užtat kaip smagu pasigirti, kad kažkas neturi namie sąlygų lakyti gyvūno.
Šitaip rašantys žmonės, drįstu teigti, yra blogiau nei tie, kuriems nerūpi! Šita verkšlentojų kariuomenė absoliučiai nieko daugiau nesugeba, tik verkti. Jie nepajudins piršto, kad kas pasikeistų, jie nepaaukos, kad kudlius turėtų ko valgyti. Veidmainiškai minkys klaviatūras, apsimestinai braukdami ašaras rodys jautrumą, susirūpinimą, linksėdami „Taip taip, mes turime kažką daryti“ išsidrėbs savo patogiuose foteliuose ir įsijungs kokią lietuviško šlamšto dramą. Niekada jie nepasiraitys rankovių ir neatvyks padėti iš tikro, nes jų labai silpni nervai.
O varge, vos neapalpo prie kompiuterio – pažiūrėkite į tą šuniuką! Iš tokio skaičiaus komentarų galima pamatyti, jog daugiau nei pusė Lietuvos turi tokius silpnus nervus, kad tikriausiai nei televizijos negali žiūrėti. Ir jausis jie didvyriai palaikindami nuotrauką, lyg kalnūs nuvertę atsidus ir supras kaip savim didžiuojasi, pripažins geri vis dėlto žmonės esą. Ne duokdie, prieglaudos kažkaip netinkamai pasielgs ir vos per kelias akimirkas šitų verksnių kariuomenė, lyg spragtelėjus pirštais pradės grūmoti virtualiais kumščiais, aiškinti ko reikėjo/nereikėjo daryti. Net tie, kurie gyvenime neturėjo gyvūno, pavirs veterinarais ir viską išmanančiais. Jie nesidomės kas/kaip/kodėl/kada įvyko. Jie netikrins faktų tikrumo. Laido riteriai vėl puls į komentarų mūšį, vaidindami didvyrius mygtukų paspaudimais.
Dar išnirkime iš virtualios erdvės. Kažkur, kažkur... Kur? Ten kur tie komentatoriai niekada nepasidomėjo, vienoje ar kitoje prieglaudoje glausis gausybė šunų ir kačių, kurie niekada nesupras, kad yra „Facebook“, nepajus, kad kažkas ant jų nuotraukos paspaudė „like“. Nes nuo „like'ų“ ir ašaringų komentarų dar nė vienam geriau, patogiau ir šilčiau nepasidarė.
