Kai „Naminukams“ paskambino maža mergaitė Paulina ir paprašė pagalbos Jeruzalėje, Vilniuje, besiglaudžiančiai kačiukų šeimai ir kai vos ne vos atradome galimybes jiems padėti, važiavome su didele viltim: kad štai dabar jau viskas bus gerai!
Ir gerai visai nėra... Sunku rasti tinkamus žodžius situacijai apibūdinti, tiesiog su tokia padėtim dar nesame susidūrę ir daryti lemiamus sprendimus labai sunku.
Pradėsime nuo to, kad gausi septynių kačiukų šeimyna turėjo dvi mamytes. Tą pačią dieną kai sulaukėme Paulinos skambučio įvyko pirma baisi nelaimė: vieną iš mamyčių suvažinėjo automobilis. Vaikus globoti liko viena, serganti katelė. Tą pačią dieną užklupusi liūtis šeimynai irgi nepridėjo sveikatos.
Visiems kačiukams maždaug mėnuo laiko. Visi iki vieno užsimerkę ir ne todėl, kad dar per maži, o todėl, kad baisios ligos jau spėjo paveikti jų dar net nespėtas atmerkt akeles. Todėl kažkam šis pavasaris be spalvų, tiesiog juodas. Sunku apie tai kalbėti, bet yra didelė tikimybė, kad iš visos šeimos keli kačiukai gali taip niekada ir nebepažinti pasaulio akimis. O mes... Niekada nebepamatyti kokios jos didelės ir spindinčios turėjo būti.
Žinom, kad atsiras daugybė tokių, kurie nesupras, kurie įvardins tai kaip lėšų švaistymą, o gal net gyvūnų kankinimą, bet... Kodėl tyliai jų nepalydim anapilin? Tie mažyliai, kurie gimė silpnesni, kurie mažiau valgė, kuriuos galbūt nustūmė kiti, jie nėra nei kiek kaltesni ar mažiau nusipelnę gaut šansą pasveikti, negu tie, kurie stengiasi atsimerkti ir turi daugiau vilties ateityje matyti. Jie valgo, jie kovoja, jie gyvi! O kol kovoja jie, negalime nustoti ir mes. Prie siaubingai užleistų sveikatos bėdų yra ir dar viena, kuri, deja, ne menkesnė: kačiukai, kurie jau turėtų pradėti valgyti savarankiškai, visiškai neužuodžia maisto, yra jau gerokai badavę ir dehidratavę. Dar vienas klausimas, ar ši juos dabojanti mamytė turi pakankamai pieno ir ar ji jo turi iš viso, nes kol kas jokių požymių, kad jie ja pasisotintų, todėl maitinami yra rankiniu būdu: brangiuoju„ kitty milk’u” ir smulkinatais koncervais.
Šeimyna didelė ir varginga. Ačiū globėjai Agnei, kuri turbūt nė neįtarė, kokį rūpestį įsileido į savo mažą vonios kambariuką... Globėja- sunkiai dirbantis žmogus, todėl kačiukus pamaitinti ir valyti akis gali vos kelis kartus per dieną, todėl viliamės, kad jei artimiausiu metu neatsiras globėja galinti daugiau laiko skirti šiai šeimai, mažyliai bent jau pradės patys valgyti ir taip dar padidės šansai išgyventi.
O dabar svarbiausia dalis... Važiuosim su visa šeima pas veterinarus sužinoti prognozių dėl akyčių gelbėjimo ir gydymo paskyrimo. Jau dabar žinom, kad bandysim gelbėti visus be išimties ir susipirkę reikiamus vaistus leisim, maitinsim ir jei reiks statysim lašelines patys, nes kasdieniai vizitai visai šeimai kainuotų tokius pinigus, kokių „Naminukų” sąskaita nėra mačiusi...
Mes neprašome pagalbos tų, kuriems tai atrodo laiko švaistymas, kurie pyksta, kad nepalikom visko spręsti natūraliai gamtos atrankai, kuriems pasaulis būtų gražesnis be šios šeimos.
Bet mes tikim, kad atsiras tie keli, kurie sirgs kartu su mumis, laikys kumščius ir nenusisuks nuo šios didelės gatvės žaizdos... O kaip kitaip juos pavadinti? Kolkas tai maži pabaisiukus primenantys kačiukai, bet kas žino... Gal kada nors jie atrodys kaip tie mažyliai, kurie meiliai žvelgia nuo atvirukų! Net jeigu ir neatrodys, tegu tik pasveiksta!
Galintys nors po truputį prisidėti prie šios šeimynėlės gydymo, prašome paaukoti į „Naminukų“ sąskaitą, o mokėjimo paskirtyje nurodyti: „Jeruzalės kačiukams“:
VšĮ „Naminukai“ Kodas: 302712405 A/S: LT 55 7300 0101 3031 2940 (Swedbank)
Iš anksto dėkojame neabejingiems!
