Pristatome mažylę Aksę (dabar apie 3 mėn. amžiaus), kurią vasario pabaigoje mums žmonės atvežė radę paliktą prie savo namo durų. Mūsų pačių nuostabai iš suskurdusios mažylės išaugo į ... vokiečių aviganę. Na, ji tikrai gal iš kažkurios kartos „vokiečių" kraujo turi - vien jau ausys ką reiškia. Aišku, kad užaugusios kalytės ausys bus stačios, spalvos jos kaip vokietukės, lapcės didelės - bus „vokietė".
Bet tai šitaip puikiai, nors ir su trūkumais (jos vis dar pleiskanoja kailiukas, pakaklėje turi beužgyjančią, bet dar priežiūros ir tepalų reikalaujančią cento dydžio žaizdelę, atsiradusią jai nusikasius po visų plovimų spec. vaistais nuo parazitų) ji atrodo tik dabar, po dviejų mėnesių intensyvaus rūpinimosi. Rasta ji buvo be galo užskurdusi - turėjo visokio „brudo" (kirminų ir kitų parazitų), kurių būtų užtekę keliasdešimčiai šuniukų, dėl vitaminų trūkumo ir prasto maisto, jai buvo pradėjusios krypti kojos.
Tačiau svarbiausia, kad visa tai jau praeity, kad mažutė, jos globėjos dėka, gyvendama namų aplinkoje, galėjo atsigauti, sustiprėti ir visą tą laiką be perstojo krėsti pokštus ir šunybes. O tos šunybės pagal šunį - mažas šuo tai ir šunybės smulkios, pvz., galėjo ištisai graužti globėjos kojas ir neleisti jai ramiai per kambarį pereiti, terorizuoti ramų namų katiną ir į savo vietą pastatyti (tiksliau, iš savo vietos išvaryti) namų šeimininkę - aršią prancūzų buldogo mišrūnę. Žodžiu, Aksė veikti turėjo ką... Taigi, turėkit omeny, kad namie yra labai judri, ištisai žaidžianti ir su ja reikėtų auksinės kantrybės.
Be to, Aksei reikia gero maisto, vitaminų, nes auga kaip ant mielių tai reikia prižiūrėti, kad gautų pakankamai reikiamų maisto medžiagų ir turėtų iš ko stiebtis į viršų ir į plotį.
(8 612) 329 62 (Utenos r. gyvūnų mylėtojų draugija)
