Nepamainomais policijos tarnybiniais šunimis liko vokiečių ir belgų aviganiai (Malinua) – dėl savo intelekto, prieraišumo, noro tarnauti žmonėms. Atvirkščiai, nei galima pamanyti, vien jėgos ir nepakantumo įstatymų pažeidėjams nepakanka, nors minėtųjų veislių aviganiams būdinga ir nebloga fizinė forma. Kiek rečiau policijai tarnauja danų aviganiai, rotveileriai, bokseriai, pinčeriai dobermanai, amerikiečių pitbulterjerai, amerikiečių Stafordšyro terjerai. Policijos tarnybą bandė ir daugiau veislių šunų, bet jos – tarsi „praeinančios“, o štai minėtieji aviganiai policijoje išsilaikė jau pusantro šimto metų.
Tarp policijos „uostytojų“ (taip paprastai angliškai vadinami šunys, kurių užduotis – ne kautis su nusikaltėliais, o surasti sprogmenis ar narkotikus) yra ir mažesnių veislių šunų: biglių, spanielių. Jie šiam darbui tinka ir todėl, kad yra žaismingi, draugiški, žmonėms nesukelia psichologinės įtampos, kai, sakykim, oro uostuose uostinėja keleivių bagažą. Atvirkščiai, tai visus nuteikia pozityviai, atrodo, lyg vyktų koks įdomus žaidimas.
Europoje šunys pirmąkart buvo įdarbinti policijoje 1859 metais. Tai įvyko Belgijoje, Gente, kur jie su policininkais ėmė patruliuoti gatvėse. Akivaizdu, kad šunys tamsoje nėra tokie bejėgiai kaip žmonės, nes vadovaujasi daugiau pojūčių, ne vien regėjimu. Be to, jie sukelia įstatymų pažeidėjams instinktyvią baimę. Tad neilgai trukus Belgijos pavyzdžiu užsikrėtė Vokietija, Prancūzija, Austrija, Vengrija.
Po kelių spontaniško šunų naudojimo policijoje dešimtmečių, pasitelkus jų prigimtines savybes ir norą tarnauti žmogui, 1890 metais Vokietijoje pradėtos rengti pirmosios rimtos mokomosios programos – imta ruošti šunis tam tikroms veiklos sritims (policijai, armijai, muitinei) ir specializacijoms (patruliavimui, paieškai, įkalčių nustatymui ir t. t.). Beje, žemyninėje Europoje šunys į policiją būdavo priimami noriau, o Didžioji Britanija į tai žiūrėjo be entuziazmo – galbūt šunų mylėtojų tėvynėje buvo manoma, kad šunys turi leisti gyvenimą ramiau ir saugiau, nei tarnaudami policijoje, nes šiame pavojingame darbe jie gali būti sužeisti ir žūti...
Europoje šunys pirmąkart buvo įdarbinti policijoje 1859 metais. Tai įvyko Belgijoje, Gente, kur jie su policininkais ėmė patruliuoti gatvėse.
Šiaip ar taip, 1914 metais 176 Londono policininkams buvo leista patruliuoti su savo šunimis, tad gatvėse su konstebliais pasirodė margas būrys aviganių, retriverių, kolių, terjerų, spanielių ir net vienas žvalus mažylis – Pomeranijos špicas. Kaip matyti iš paliktų žinių, jie nebuvo tikri policijos darbuotojai, gaunantys valstybės išlaikymą. Galų gale Anglijoje buvo prieita prie išvados, kad šunys policijoje – vis dėlto geras dalykas. Britai savo naujai atidarytoje šunų dresavimo mokykloje, nepasitikėdami kitų šalių patirtimi, ištyrė, kokių veislių šunys tiktų policijai, ir, jų nuomone, tai buvo labradorai ir bladhaundai (kraujo pėdsakų sekliai). Tačiau tik po Antrojo pasaulinio karo šunys britų policijoje imti naudoti gausiau. Beje, būtent Didžiojoje Britanijoje kilo idėja apauti šunis batukais. Mat jie, vydamiesi pažeidėjus, dažnai susižeidžia letenas – ir dėl netyčia pamestų aštrių daiktų, ir dėl sprunkančių nusikaltėlių tyčia primėtytų šukių.
Senos tradicijos
Tarnybinės šunininkystės padalinys Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje pradėtas kurti 1950 metais. Po penkerių metų jis buvo perduotas kriminalinei policijai. 1974-aisiais buvo pradėtas statyti dabartinis 5 ha teritorijoje Minsko plente įsikūręs Kinologijos centras. Tuomet tai buvo vienas moderniausių ir geriausių kinologijos centrų buvusioje Sovietų Sąjungoje. 1980 metais buvo įkurtas tarnybinių šunų veislynas. Kriminalistinės odorologijos skyriuje kaupiama informacija apie žmogaus kvapų mėginius, tvarkoma jų apskaita ir atliekamas ekspertinis kvapų mėginių identifikavimas. Specialistų kvapų identifikavimo medžiaga šiuo metu vis dažniau naudojama Lietuvos teisėsaugos institucijose. Odorologinių tyrimų metodas kur kas gausiau taikomas Vengrijoje, Suomijoje, Lenkijoje. Ten kvapo pėdsakų tyrimų išvados priimamos kaip lygiavertės kitų kriminalistinių ekspertizių išvadoms. Lietuvoje tai teismų prerogatyva. Jei kvapų identifikavimo išvadų rezultatai baudžiamojoje byloje įsiterpia į loginę grandinę, mūsų valstybės teismai priima juos kaip įrodymą.
Neseniai Kinologijos centrui atnaujinti iš Šengeno lėšų buvo skirta 6 mln. 170 tūkst. 482 litai. Centras buvo atnaujintas maždaug per 9 mėnesius. Kinologijos centre apšiltinti ir rekonstruoti 4 seni pastatai: administracinis, laboratorinis, laikinojo gyvenimo patalpų ir uždarų narvų. Įrengtas visus šiuolaikinius reikalavimus atitinkantis dresavimo aikštynas, sutvarkyta aplinka, naujai įrengti inžineriniai tinklai. Laikinojo gyvenimo patalpose vienu metu 8 kambariuose gali apsistoti 16 žmonių, o šunidėse galima laikyti 54 šunis. Neretai tarnybinius šunis galima pamatyti ir kabinetuose – kad šunys gerai tarnautų, jie turi būti socializuoti, t. y. negali būti laikomi tik voljeruose. Jei tarp šeimininko ir šuns užsimezga emocinis ryšys, jis geriau tarnauja, geriau supranta, ką reikia daryti.
Šunį, vokiečių aviganį, aptikome iš LNK televizijos projekto „Žvaigždžių duetai“ mums pažįstamo Kinologijos skyriaus viršininko Džeraldo Striaupio kabinete. Ramiai gulėjęs ant grindų už šeimininko, mums pravėrus duris, jis mikliai atsistojo ant kojų. Tačiau jo snukyje atsispindėjo ne nuožmumas, o tik atidus susidomėjimas.
Šunis Kinologijos centre palieka tik tie darbuotojai, kurie namie neturi tinkamų sąlygų.
Šunys neklysta?
Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro Odorologinių tyrimų ir kinologijos valdybos viršininkas, vyresnysis komisaras Aleksandras Aleksandravičius, didžiuodamasis vadovaujamu centru ir jo laimėjimais, mums pasakojo, kad kartais būna taip, jog vienas policininkas turi kelis šunis, bet vienas šuo niekuomet neturi kelių šeimininkų. Jis pats dėl vadovaujamo darbo šiuo metu šuns neturi, nes nusprendė, kad vienu metu neįmanoma gerai atlikti dviejų darbų. Jo darbo stažas policijoje sutampa su darbo Kinologijos centre metais – iš pradžių jis dirbo eiliniu kinologu, o nuo 2000 metų vadovauja centrui.
Kaip ir žmonių pasaulyje, negali būti geras darbuotojas tas, kuris tik laižo padus ir žiūri, kur link krypsta viršininko nuotaikos...
Paklaustas, ar gali prisiekęs šunų mylėtojas (kitokie centre neužsilaiko arba šios tarnybos nesirenka) neauginti šių gyvūnų namie, policijos pareigūnas sakė, kad jo namuose šiuo metu gyvena Jorkšyro terjeras, kurį jis greičiau pavadintų vaikų ir žmonos žaisliuku. Tiesa, ir tokie šunys gali būti dresuojami, mokomi klusnumo komandų.
Pasak A. Aleksandravičiaus, nors nusikaltėliai šiais laikais dažniausiai bėga ratuoti, daugelyje sričių šuo, net vystantis technologijoms, yra nepamainomas: ieškant labai smulkių ar gerai paslėptų daiktų, lavonų ir ypač – pasiklydusių vaikų ir senų žmonių. Apie tokius įvykius pranešama gana dažnai. Policijos kinologai yra sėkmingai dalyvavę ir tiriant rezonansinius nusikaltimus. Sakykim, kai Klaipėdoje tėvą nužudęs sūnus lavoną užkasė dalimis įvairiose vietose, būtent šunys pasidarbavo ir jas surado.
Odorologija – labai svarbi sritis. „Uostytojais“ dirbančių šunų nepamatysime patruliuojančių gatvėse ar sulaikančių nusikaltėlius – jie dirba „kabinetinį“ darbą lygindami kvapus. Nors pas mus „šunų ekspertizės“ laikomos tik netiesioginiu įkalčiu, jos suteikia neįkainojamos pagalbos atskleidžiant nusikaltimus.
Vyresnysis komisaras užsiminė apie visuomenėje sklandantį mitą, esą narkotikų ieškantys šunys jais ir šeriami, tad pusiau juokais, pusiau rimtai paklausė, kuo tuomet turėtų būti šeriami šunys, užsiimantys negyvų žmonių paieška? Iš tikrųjų niekuo ypatingu šunų šerti nereikia. Geri rezultatai – tai didelių pastangų ir prigimtinių šunų savybių derinys.
Kaip ir žmonių pasaulyje...
Jau minėjome, kokie šunys geriausiai pasiteisino tarnaudami žmogui, bet vien veislės ir grožio nepakanka, kad šuo būtų geras tarnyboje – tai priklauso ir nuo individualių savybių. Tad, pasak A. Aleksandravičiaus, geru tarnybiniu šunimi gali tapti ir neveislinis šuo, turintis lyderio savybių. Policijai atrenkami ne tiek tobulai atitinkantys veislės reikalavimus, kiek turintys tam tikrų charakterio bruožų šunys.
Vos gimęs šuniukas jau rodo savo charakterį: vienam reikia parodyti, kur yra maistas, o kitas moka pats pakovoti už save – skverbdamasis prie ėdalo išstumdo savo brolius ir seses. Štai pastarasis ir galėtų tapti policijos šunimi.
Vėliau viskas priklauso nuo to, į kokias rankas šuo pateks, nes jeigu gyvūnas bus tik atsidavęs, bet nepakankamai nepriklausomas, gerų rezultatų policininko ir šuns tandemas nepasieks. Geras šuo, pasirodo, privalo turėti savo nuomonę ir net mokėti paprieštarauti šeimininkui, o šis turi atsižvelgti į jo nuomonę, nes kai kuriais atvejais šuo turi daugiau informacijos.
Kaip ir žmonių pasaulyje, negali būti geras darbuotojas tas, kuris tik laižo padus ir žiūri, kur link krypsta viršininko nuotaikos... Nors nuo šeimininko nuotaikos neretai priklauso ir šuns darbo rezultatai, šeimininkas jį gali užkrėsti gera nuotaika ir, atvirkščiai, išbalansuoti bloga.
Šuns šeimininkas turi būti geras vadovas, o ne despotas, be reikalo nebarti ir neuiti šuns – kartais šuniui pakanka ir to, kad šeimininkas jį nuoširdžiai pagiria. Tad jei šuo pasiekia gerų rezultatų, akivaizdu, kad jo dresuotojas į auklėjimą įdėjo labai daug laiko, pastangų ir širdies. Jei policijos kinologai dirbtų su šunimis tik nustatytas valandas, to geriems šunims paruošti tikrai nepakaktų...
