Turbūt valdantiesiems atrodo, kad kultūros darbuotojai nutylės. Juk pripratę prie ignoravimo ir skurdo, prie pageidavimų ką nors pagroti ar padainuoti nemokamai. Tačiau Lietuva nebėra ta ką tik iš sovietinės okupacijos išsivadavusi išmaldos prašytoja. Laisvoje šalyje suklestėjo mąstymo ir kūrybinės raiškos įvairovė, užaugo naujos kūrėjų kartos, nebesitaikstančios su išnaudojimu, su įžūliais užsakovų reikalavimais.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Kūrėjai yra iš savo veiklos gyvenantys profesionalai, užmezgę tarptautinius ryšius, įgyvendinantys projektus prestižinėse galerijose, matomi pasaulio teatro ir muzikos scenose, meno ir architektūros bienalėse. Nuolat sutinku žmones iš viso pasaulio, susižavėjusius mūsų fotografija, ir labai reta šalis galėtų pasigirti Venecijoje laimėtu „Auksiniu liūtu“.
Pernai plačiai nuskambėjo Lietuvos kultūros sezonas Prancūzijoje – buvo smagu vaikščiojant Paryžiaus gatvėmis, skaitant jų laikraščius ir interneto svetaines visur matyti mūsų kūrėjų pavardes. Dabar planuojamas panašus renginys Vokietijoje, o socialdemokratai kultūros lauką atiduoda antisemitiniais pasisakymais išgarsėjusiai prorusiškai partijai, kuriai kultūra nerūpėjo iš viso – iki vakar.
Ir štai pasirodo tos partijos kandidatas. Prisistatydamas šalia prezidento patarėjo jis pasakoja apie savo vaiką, draugus ir senelį – Lietuvos gynėją, apie „paprastą žmogų“, senuką, kuris po darbo vakarais ne žiūri televizorių, bet papaišo ar padainuoja, nors niekada nematė „Vilniaus elito“ kultūros. Reikia, kad tas žmogus „prieitų prie pinigų“, kurių juk visiems užteks.
Taip ir įsivaizduoju – lėšos, dėl kurių rašydami sudėtingus projektus konkuruoja nacionaliniai, valstybiniai ir savivaldybių muziejai, galerijos, koncertų salės ir nevyriausybinio sektoriaus įstaigos, lėšos, kurių nepakanka paremti visus to vertus projektus, dosniai padalijamos visiems laisvalaikiu padainuojantiems, papiešiantiems, eilėraštį parašantiems piliečiams. Visi laimingi.
Tik ilgainiui ima kažko trūkti. Nes įtaigūs, originalūs, išrankią publiką įkvepiantys kūriniai neatsiranda iš niekur. Tam reikia ne tik noro, bet ir išsilavinimo, nuolatinio darbo tobulinant savo įgūdžius, smalsumo ir domėjimosi pasaulio kultūros naujienomis, nekalbant apie materialaus įgyvendinimo kaštus.
Tikiuosi, būsimam ministrui kas nors tai paaiškins – gal ta paslaptingoji komanda, kuri už jį viską sužinos, supras ir darbus nudirbs. Ir dar įtikins, kad save gerbiantys, daug pasiekę menininkai nemokamai nešoka ir nedainuoja.
Viešojoje erdvėje rodomas absurdo spektaklis galbūt juokingas, bet rampų šviesa aktorių veiduose išryškina siaubą. „Kandidatas į ministrus“ (rašau kabutėse, nes kol kas šis žodžių junginys skamba kaip parodija) vis kartoja, kad „turime saugoti kultūrą“. Norėčiau paklausti – nuo ko? Bent man pirmiausia ją norėtųsi apsaugoti nuo tokių kaip jis. Iššokusių kaip Pilypas iš makaronų lėkštės ir automatiškai sakančių jam nieko nereiškiančius žodžius. Žadančių padėti draugams – gal tam orkestro duobėje sėdinčiam muzikantui, laimėjusiam konkursą į menkai apmokamą darbo vietą? O gal visiems tik vieną knygą perskaičiusiems nepraustaburniams, nesugebantiems taisyklingai surašyti komentaro po savo aikštingojo vado pasisakymais?
Ir apsaugok mus, Viešpatie, nuo spekuliuojančių Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vardu. Nes taip jau pasitaikė, kad tą dieną, kai kultūros bendruomenė pirmąkart išgirdo meno mokyklą baigusio trombonininko pavardę, buvo genijaus gimtadienis. Tapęs ministru jis sieksiantis, kad „Čiurlionio atminimas būtų visą laiką matomas visiems“.
Taip ir matau visą žiniasklaidą, parodų ir koncertų sales užverstas Čiurlionio kūriniais, nes sričiai vadovauti užsimojęs žmogus nieko daugiau nežino, nė neįsivaizduoja, kas yra kultūros reiškinių įvairovė ir kodėl ji reikalinga. Nė nepagalvojo prieš išsižiodamas, kad to paties, net genialaus vaizdo kartojimas iš pradžių įtikina, o paskui apkarsta, ima siutinti ar tampa pajuokų objektu.
Viešojoje erdvėje rodomas absurdo spektaklis galbūt juokingas, bet rampų šviesa aktorių veiduose išryškina siaubą.
Dėsninga, kad šis turbūt „paprastas žmogus“, ką tik pasijutęs tinkamas pabūti ministru, suskubo pasityčioti iš kultūros darbuotojų protesto. Peticiją pasirašę dešimtys tūkstančių kūrėjų ir juos palaikančių piliečių jam yra tik „burbulas“, iškreipiantis vaizdą. Nes draugai juk jam rašo palaikymo žinutes ir linki sėkmės. Matyt, nuo šiol jie ir bus tikrasis kultūros elitas – jam paliepus ir panorėjus. Matyt, ir Lietuvos sezoną Vokietijoje sugebės suorganizuoti, o jis, kalbėdamas su Vokietijos kultūros ministru, tikru eruditu, išdidžiai praneš, kad bažnyčioje ne dainuojama, o giedama.
Atsiprašau, kad ir man kyla pagunda tyčiotis girdint tokį nesąmonių srautą iš mums vadovauti susiruošusio žmogaus. Tai – savigynos forma, automatiškai įsijungusi išgirdus jo atsakymą į žurnalistų klausimą, ką manąs apie desovietizaciją. Kandidatas, pasirodo, nepritariąs „kultūros laužymui“, nes sovietinė kultūra – mūsų identiteto dalis ir mes džiugiai tebedainuojam „kaip žydėjimas vyšnios“. Sovietų ideologinės cenzūros laikais dainavusio Vytauto Kernagio ironija praslydo pro šalį, jokios prievartos nebuvo ir kūrėjams nereikėjo priešintis okupantams sakant vieną, galvojant ką kitą. O paskui nežinia iš kur atsirado Sąjūdis ir kremliniai žmogeliukai nustebo – ką, jūs nenorite ir toliau su mumis kartu gražiai gyventi?
Kodėl tai prisiminiau? Gal dėl to kaltas kandidato veide perskaitytas tas pats naivus klausimas, sumišęs su nuojauta, kad būtent praeities kultūrininkai atvedė Lietuvą į nepriklausomybę? Juk neatsitiktinai prorusiška partija taip nenumaldomai gviešiasi kontroliuoti žiniasklaidą. Apie tai kandidatas irgi buvo klausiamas – po to, kai nieko negalėjo pasakyti apie sankcijas rusijai ir savo požiūrį į kremliui palankių veikėjų pasirodymus Lietuvoje. Matyt, neturėjo instruktažo.
Dėsninga, kad šis turbūt „paprastas žmogus“, ką tik pasijutęs tinkamas pabūti ministru, suskubo pasityčioti iš kultūros darbuotojų protesto.
O gal medijos kažkaip ištrynė, nes juk spaudos konferenciją stebėjau nuotoliu. Na bet todėl tų medijų ir reikia imtis. Partija jau turi priemonių planą. Tik prieš tai reiks padiskutuoti su bendruomene. Kalbėtis. Kalbėtis ir diskutuoti. Bet priemonių plano kandidatas taip ir neatskleidė.
O mūsų vaizduotė juk dirba. Ir pavyzdžių jau esame matę, kaip kitų šalių populistinės partijos priverčia visą žiniasklaidą garbinti tik išrinktųjų gaują, kad ji valdžioje liktų amžiams. Kultūros ministerija tokiam tikslui pasiekti – puiki priemonė. Be to, jei iš visos kultūros įvairovės liks tik savaitgaliais pagriežiantis armonika senukas, nebus kam priešintis ar net ištarti aštresnį žodį.
Ar bent jau kažko panašaus jie tikisi. O ko tikimės mes? Mes tikimės ministro, kurį kultūros srityje dirbantys žmonės galėtų gerbti. Ir kuris gerbtų mus, užuot vadinęs kažkokiu burbulu, kurį galima – pukšt – ir susprogdinti.
