2026-10-26 22:58

Atsidavęs altui: Andrių Pleškūną prisimenant

Netekome altininko Andriaus Pleškūno – ilgamečio Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro artisto, Lietuvos muzikų sąjungos nario, sakralinės ir kamerinės muzikos atlikėjo, kūrinių bei transkripcijų autoriaus.
google Sekite 15min Google
Andrius Pleškūnas
Andrius Pleškūnas / Lietuvos muzikos sąjungos nuotr.
Temos: 1 Netektis

Jo altas skambėjo teatro spektakliuose, bažnyčiose, muziejuose, parodų atidarymuose ir atminimo vakaruose. Skirtingas jo veiklas jungė nuoseklus darbas, atsidavimas altui, rūpinimasis muzikos palikimu ir artimųjų kūryba, praneša Lietuvos muzikų sąjunga.

Andrius Pleškūnas gimė 1955 metų kovo 14 dieną Kaune, skulptoriaus Vlado Pleškūno ir tapytojos Janinos Marijos Mačiokaitės-Pleškūnienės šeimoje. Mokėsi Kauno Juozo Naujalio meno mokykloje, vėliau studijavo Lietuvos konservatorijoje, Jurgio Fledžinsko ir Petro Radzevičiaus klasėse. Baigęs studijas 1978-aisiais, pradėjo griežti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestre. Čia dirbo iki 2021 metų, nuo 1988-ųjų buvo altų grupės koncertmeisterio pavaduotojas. Jo atliekamos solinės alto partijos skambėjo Léo Delibes'o balete „Kopelija“, Adolphe'o Adamo balete „Žizel“, Carlo Maria von Weberio operoje „Laisvasis šaulys“ ir kituose spektakliuose. Su teatru gastroliavo užsienyje, koncertavo kaip solistas ir kamerinių ansamblių narys.

Greta kasdienio darbo teatre Andrius nuosekliai rengė savas koncertines programas. Ieškojo altui tinkamos muzikos, kūrė transkripcijas ir aranžuotes, pats komponavo. Jo sudarytą plokštelę „Dvasiniam atgimimui“ 2003 metais recenzavęs Vidutis Bakas atkreipė dėmesį į repertuaro įvairovę, septynias paties atlikėjo aranžuotes ir jo sukurtą „Agnus Dei“. Įrašuose altininkui talkino Bernardas Vasiliauskas, Irena Milkevičiūtė, Aušra Stasiūnaitė ir kiti muzikai. Plokštelė įgrota lietuvių meistrų Birutės ir Česlovo Kulevičių pagamintu altu.

Įrašai buvo svarbi jo darbo dalis. Juose išliko teatro partitūrų alto solo, kamerinė muzika, transkripcijos, paties sukurti kūriniai. Ilgametė Vilniaus plokštelių studijos redaktorė Zinaida Indrikonienė, aptardama vieną jo plokštelių, išskyrė ansamblinio muzikavimo darną, muzikinės kalbos raiškumą ir subtilumą. Šį leidinį Andrius išleido savo lėšomis. Tarp jo įrašų partnerių – vargonininkas ir pianistas Aleksandras Vizbaras, arfininkė Daiva Šlyžienė, Bernardas Vasiliauskas, LNOBT orkestro muzikai.

Su Andriaus muzikavimu susitiko ir „Muzikos barų“ skaitytojai. 2015 metų žurnalo Nr. 7–8 buvo išleistas su jo įgrota kompaktine plokštele. Tame pačiame numeryje, minint altininko šešiasdešimtmetį, paskelbta Rasos Aukštuolytės publikacija „Atsidavęs altui“. Šiandien šie žodžiai primena daugelį metų trukusį jo pasirinkimą – pažinti ir klausytojams atverti savo instrumento galimybes.

Ypatingą vietą Andriaus gyvenime užėmė sakralinė muzika. Jis muzikavo Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, Lietuvos miestų ir miestelių bažnyčiose. Koncertavo ir Čikagos lietuvių jėzuitų koplyčioje, Taivano katedrose. Bažnytinei erdvei skirtose programose greta kitų kompozitorių kūrinių skambėjo jo paties muzika.

2015 metų liepos 5 dieną Vilniaus arkikatedroje surengtame jubiliejiniame rečitalyje, vargonais talkinant Agnei Petruškevičiūtei, Andrius atliko ir savo „Agnus Dei“ bei „Memorare“. Apie šį koncertą rašiusi Zinaida Nutautaitė-Indrikonienė jį apibūdino kaip vieną ištikimiausių sakralinės muzikos puoselėtojų, pažymėjo atsakingai parengtą programą ir jo muzikavimo klausytojams teikiamą ramybę.

Andrius muzikavo ansamblyje „Soavita“, dalyvavo teatralizuotame Giovanni Battistos Pergolesi „Stabat Mater“ atlikime. Vėliau prisidėjo prie teatro „Arbatvakariai“ spektaklio „Mikas. Žmogus orkestras“, skirto Miko Petrausko 150-osioms gimimo metinėms. Režisierės Eglės Tulevičiūtės pastatyme jis vaidino ir muzikavo drauge su Kristijonu Sipariu, Sauliumi Sipaičiu, Povilu Padleckiu ir Egle Perkumaite.

Rūpestingai Andrius saugojo motinos kūrybos atminimą. Rengė jos paveikslų parodas, pristatydavo darbus, jų atidarymuose grieždavo. Apie šią veiklą pats rašė spaudoje. 2022 metais Seime jis pats išeksponavo ir pristatė motinos paveikslus, o per parodos atidarymą atliko ir savo „Ekspromtą“.

Išliko ir ypatingas šeimos muzikavimo liudijimas: giesmės „Marija skaisčiausia“ įrašas, kuriame gieda Janina Marija Pleškūnienė, altu griežia jos sūnus. Andrius parengė ir šio kūrinio transkripciją. Motinos balsas ir sūnaus altas išsaugoti drauge.

Vieną šiltą susitikimą su Andriumi aprašė Nidoje jį netikėtai sutikęs fotografas. 2017 metų kovą kopose išgirdęs muziką, jis sutiko altininką ir užkalbino. Andrius pakvietė į koncertą bažnyčioje, o atsisveikindamas padovanojo savo įrašų plokštelę. Šis trumpas pasakojimas išsaugojo tai, ko neaprėpia profesinė biografija: paprastą pokalbį, kvietimą pasiklausyti, dovaną nepažįstamam žmogui.

Atsisveikinant su Andriumi Pleškūnu lieka jo įrašai, sukurtos ir altui pritaikytos partitūros, ilgamečio darbo teatre atmintis. Lieka ir susitikimų prisiminimai – žmonių, kuriems jis grojo, su kuriais dirbo, kuriuos pakvietė į koncertą.

Lietuvos muzikų sąjunga nuoširdžiai užjaučia Andriaus artimuosius, bičiulius ir kolegas. Saugosime jo muziką ir atminimą.

Atsisveikinimas

Šv. Mišios už Andrių Pleškūną bus aukojamos trečiadienį, spalio 28 d., 9 val. Vilniaus Pal. Jurgio Matulaičio bažnyčioje.

Po šv. Mišių, nuo 9.30 iki 14.30 val., atsisveikinimas su velioniu vyks Laidojimo paslaugų centro Viršuliškių padalinio 4 salėje, J.Matulaičio a. 3, Vilniuje.

Urna su velionio pelenais bus palaidota Pleškūnų šeimos kape Rasų kapinėse.

Pranešti klaidą
Sėkmingai išsiųsta
Dėkojame už praneštą klaidą

15min prenumerata sėkmingai aktyvuota!

Mėgaukitės visu 15min turiniu 15 dienų NEMOKAMAI.