Įkvėpė tai, ką pamatė Borneo saloje
Birutė Marija Filomena Galdikas gimė 1946 m. Vokietijoje, jos tėvai – lietuviai. Pokaryje jos tėvai išvyko į Kanadą, o 1966 m. ji baigė psichologiją Britų Kolumbijos universitete, 1969 m. antropologiją Kalifornijos universitete Los Andžele (UCLA). 1978 m. ji UCLA apsigynė ir antropologijos mokslų daktarės laipsnį. B.Galdikas buvo Džakartos nacionalinio universiteto, Simono Fraserio universiteto Kanadoje, Britų Kolumbijos universiteto profesorė. Ji pelnė ne vieną pasaulinės reikšmės apdovanojimą už savo mokslinę ir gamtosauginę veiklą.
Jau studijuodama ji nusprendė, kad ateityje norėtų studijuoti orangutanus, dėl to kreipėsi ir į garsų antropologą Louisą Leakey. Jos svajonė tyrinėti orangutanus, pagaliau gavus leidimą, išspildė tik po trejų metų – į Borneo salą ji po vestuvių išvyko drauge su savo pirmuoju vyru Rodu Brindamouru. Vėliau ji ne kartą minėjo, kokia dėkinga buvo savo vyrui, kuris palaikė ją šios svajonės siekime ir buvo greta jos tuo metu.
Tai tapo jos viso gyvenimo misijos pradžia – Indonezijos atogrąžų miškuose tyrinėti ir saugoti orangutanus ir skleisti apie juos žinią pasaulyje.
Tiesa, ji prisipažino, kad iš pradžių neketino užsiimti gyvūnų globa, norėjo tik juos tyrinėti, tačiau išvydusi, kaip nyksta orangutanai, kiek daug jų yra sužalotų, nusprendė imtis ir šios veiklos. Borneo saloje, Tandžungputingo nacionaliniame parke, lietuvė su bendraminčiais įkūrė pirmąjį orangutanų stebėjimo centrą, 1986 m. B.Galdikas įkūrė Tarptautinį orangutanų fondą, kurio skyriai atsidarė įvairiose pasaulio šalyse.
„Jei išsaugosime orangutanus, išsaugosime patys save“, – yra sakiusi B.Galdikas. Ji teigė, kad bėgant metams keitėsi ir grėsmės orangutanams – kai ji atvyko į Borneo, pagrindinė grėsmė orangutanų išlikimui buvo nelegalus miškų kirtimas, brakonieriavimas. Vėliau pagrindine grėsme tapo palmių aliejaus plantacijos. „Nelegalus miškų kirtimas buvo neteisėtas, brakonieriai buvo nusikaltėliai, o palmių aliejaus pramonė yra visiškai legali. Kovoti prieš tai, kas legalu ir turi didžiulę galią, nes kalbame apie milijonus dolerių pelno, yra labai labai sudėtinga“, – interviu metu yra sakiusi B.Galdikas.
Orangutanai išmokė kantrybės
B.Galdikas tapo pirmąja mokslininke pasaulyje, kuri pradėjo nuodugniai tyrinėti orangutanus. Jos dėka buvo smarkiai išplėstos žinios apie šios didžiųjų beždžionių rūšies elgseną, gyvenamąją aplinką ir mitybą. Ji pati yra sakiusi, kad jau nuo pat tyrimų pradžios buvo užsibrėžusi apie orangutanus sužinoti daugiau nei bet kas kitas pasaulyje.
Tačiau pradžia nebuvo lengva – ji prisimena, kad dirbti teko labai sudėtingomis sąlygomis, su mažai patogumų ir kukliu valgiu, nuolat tykant pavojams. Be to, sudėtinga buvo ir pritraukti finansavimą. Tačiau ji pati sako, kad gelbėjo gera fizinė sveikata bei idealizmas, užsibrėžto tikslo siekimas – išgelbėtiems orangutangiukams ji atstojo mamą. B.Galdikas pasžymėjo ypatingu sugebėjimu prisijaukinti gyvūnus, įgyti jų pasitikėjimą, o tam, anot mokslininkės, reikėjo nemažai atkaklumo ir kantrybės.
Jau išgarėjusi savo tyrimais ji nemažai laiko praleisdavo JAV, keliaudama po kitas šalis – to reikėjo tiek gauti finansavimui, tiek skleisti žinią apie orangutanus. Tiesa, pati ji sakydavo, kad jei galėtų pasirinkti, gyventų miške. „Geriausia diena, kai galiu eiti pasivaikščioti į mišką ir ieškoti orangutanų, rasti vieną jų ir sekti, stebėti. Nors sulaukus vyresnio amžiaus tai nelengva fiziškai, ypač tada, kai orangutanai įeina į pelkes. Tačiau būti su jais miške ir matyti, ką jie daro – yra nuostabu“, – vieno iš apsilankymų Lietuvoje metu, duodama interviu 15min žurnalistei Audrei Domeikaitei, yra sakiusi B.Galdikas.
Tame pačiame interviu, paklausta, ko ją išmokė orangutanai, sakė: „Jie išmokė mane kantrybės. Orangutanai nieko greitai nedaro. Galbūt tai šiek tiek primena mano charakterį. Manau, šiuolaikiniams žmonėms iš orangutanų vertėtų pasimokyti ramybės, nes dabar žmonės visur skuba, nuolat kalba, nemoka patylėti, pagalvoti. Man labai patinka, kad orangutanai nėra impulsyvūs – jie apie viską gerai pagalvoja. Orangutanams normalu būti vieniems, jie nesijaučia vieniši, tačiau tai yra orangutanų silpnybė, nes jie nesugeba susiorganizuoti ir pasipriešinti. Tuo tarpu žmonės yra dvasiškai silpni, nemoka būti vieni, kuria šeimas, buriasi į draugų būrius, draugijas, bendrijas, tačiau toje silpnybėje yra jų stiprybė“.
Lietuvoje jautėsi lyg namuose
B.Galdikas periodiškai lankydavosi Lietuvoje, čia dalyvaudavo knygų pristatymuose, įvairiose gamtose išsaugojimui skirtose iniciatyvose, rengdavo paskaitas. B.Galdikas pabrėždavo, kad nors jos tėvai gyveno JAV, labai didžiavosi būdami lietuviais.
Ji sakydavo, kad lietuvių kultūra yra jos kraujyje ir būtent lietuviškas užsispyrimas, būdas jai padėjo išvažiuoti į Indoneziją ir ten dirbti su orangutanais. Ji sakė, kad baltiškas ryšys su gamta, kurį diegė ir tėvai, dažnai rengdavę išvykas į gamtą, buvo viena iš priežasčių, kodėl ji vaikystėje ėmė domėtis gamta.
„Lietuvoje visada jaučiuosi lyg namuose. Aš suprantu lietuvių kalbą, tik kalbėti man sunkiau. Tačiau Lietuvoje orientuojuosi puikiai“, – yra sakiusi B.Galdikas.
2010 m. jai suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas ir Lietuvos valstybės ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžius.
Orangutanų akyse – Rojaus atspindys
Plačioji publika visame pasaulyje apie B.Galdikas daugiau sužinojo ir iš jos knygos „Rojaus atspindžiai. Mano gyvenimas Borneo saloje su orangutanais“. Tai – įkvepianti žmogaus pasišventimo, pažinimo siekio ir pastangų kovoti už gamtos išsaugojimą istorija.
Knygoje B.Galdikas pasakoja ne tik apie šias paskutines medžiuose gyvenančias didžiąsias žmogines beždžiones, bet ir siekia paaiškinti, ko orangutanai gali išmokyti žmones. Tyrinėdama orangutanus B.Galdikas apmąsto ir mūsų pačių kilmę, mūsų vienybę su gamta: „Žiūrėdami į ramias, nemirksinčias orangutano akis mes regime, tarsi daugybėje veidrodžių, ne tik savo pačių sukūrimą, bet ir savo sielų atspindį, – atspindį Rojaus, kuris kadaise buvo mūsų“.
Ji mėgina rasti paralelių tarp orangutanų ir žmonių. „Šiuolaikinėje visuomenėje mes trokštame būti kaip orangutanai. Ramūs ir nepriklausomi, orangutanai dažnai įkūnija tai, ko mes siekiame pašėlusiame, karštligiškame nūdienos pasaulyje“, – rašo B.Galdikas. Anot tyrinėtojos, orangutanai moko mus, kad svarbūs skirtumai tarp mūsų ir šių artimųjų mūsų giminaičių iš tiesų yra visai kitokie, nei mes manome. Rašydama apie savo asmeninę patirtį B.Galdikas sako, kad orangutanai paskatino ją pervertinti vakarietiškos visuomenės tendencijas, privertė sutarti su žmogiškąja prigimti, „silpnumu“ ir būti tiesiog žmogumi.
Ši knyga – ne mokslinė studija, o jos to gyvenimo laikotarpio biografija. Gyvenimo, kuriame orangutanai užėmė svarbiausią vietą. Tokia nuoširdi B.Galdikas meilė gamtai, gyvūnams, siekis juos išsaugoti pavergė skaitytojus visame pasaulyje – pažiūrėjus į įvertinimus „Goodreads“ ar „Amazon“, akivaizdu, kad ji iki šiol, net praėjus 30 metų po publikacijos, suvirpina skaitytojų širdis. O pati autorė, kalbėdama apie knygą, sakė, kad rašė ją, galvodama ne apie dabartį, o apie ateitį, todėl ji nepraranda aktualumo.
Apie B.Galdikas sukūrė filmą
B.Galdikas tapo ir visame pasaulyje didelio susidomėjimo sulaukusio filmo „Gimęs būti laisvas“ („Born To Be Wild“) heroje. Šį filmą sukūrė žymi pasaulio kino kompanija „Warner Brothers“ kartu su studija IMAX 3D, jame pasakojama apie pasiaukojančias žmonių pastangas išsaugoti orangutanus ir dramblius laukinėje gamtoje, jiems natūralioje aplinkoje. Ši dokumentinį filmą įgarsino garsus aktorius Morganas Freemanas.
Kuomet šis filmas buvo pristatytas Balyje, specialų reportažą apie jį 15min parengė Jurga Vilpišauskaitė. „Bendraudama su jais vis pagalvoju, ar kiekvienas yra jautęs mamos prisilietimą“, – cituoja ji B. Galdikas žodžius, kuriuos ji ištarė girdydama orangutaną pienu iš butelio ir meiliai tardama keletą indoneziškų žodžių. „Nemaniau, kad rasiu draugų visam gyvenimui“, – kino juostoje sako Birutė, valgydama spagečius iš vienos lėkštės su džiunglių draugais. Reikia būti itin greitai, jei nori bent šiek tiek užvalgyti, nes orangutanai labai mėgsta šį patiekalą.
„Aš laiminga, bet ir bijau, kad šiame pavojingame pasaulyje negalėsiu jų apginti“, – kino juostoje kalba B.Galdikas, plaukdama motorine valtimi į juos palikti skirtą vietą. Orangutanas įkišęs ranką į vandenį sukelia priešpriešinę srovę. Stovėdama vidury miško žydrais marškiniais ir vyriškomis kelnėmis, ji žiūri į dangų, kur medžio viršūnėje jau užsilipo vienas iš jos draugų.
„Tropikų miškai atstovauja Ievos sodą, – filme sako mokslininkė. – Ir orangutanai niekada jo nepaliko.“
