Atvykus į Ramygalos miesto (ne miestelio – kaip mus pataisė ramygaliečiai!) centrą, pasitinka kiek netikėtas šurmulys – aplink bažnyčią, kelias parduotuves, buvusį kino teatrą, kuriame dabar įsikūrusi ūkinių prekių parduotuvė, visoje miesto aikštėje vaikštinėja žmonės. Penktadienis – turgaus diena.
Centre įsikūrusioje S.Šlevaitės edukacinėje erdvėje, kuri priklauso Ramygalos kultūros centrui, mus pasitinka ir dar du miesto kultūros darbuotojai: 45-erius metus Ramygalos bibliotekoje dirbanti Marytė Čeponienė (tarp kitko – 2019-aisiais gavusi „Metų bibliotekininkės“ apdovanojimą) ir 21-erių Šarūnas Liepa, prieš metus pradėjęs darbus Ramygalos Jaunimo centre.
Šis pokalbis – būdas suprasti, kaip kultūrą kuria mažo miesto (Ramygala dabar suskaičiuoja 1 147 gyventojus) bendruomenė. Pokalbio metu ryškėja, kad svarbiausia čia – iniciatyva ir žinojimas, kokios bendruomenės kiekvienas norėtų.
– Papasakokite, kokia jūsų darbinė kasdienybė?
Marytė Čeponienė: Biblioteka Ramygaloje – kultūros, mokslo, laisvalaikio įstaiga. Dažniausiai veikla yra susijusi su literatūra: edukaciniai renginiai, parodos, naujų knygų pristatymai. Taip pat bibliotekoje vyksta kompiuterinio raštingumo mokymai, saugesnio interneto savaitės. Dirbame ir kraštotyrinį darbą – renkame medžiagą apie žymius miesto žmones, domimės istorija. Kraštotyrinis darbas yra neatsiejamas nuo bibliotekos veiklos ir kultūros apskritai.
Nuo 2016-ųjų metų vykdomas ir neformalusis ugdymas pagal programą „Etnopopietė“. Šioje programoje vaikai išmoksta to, kas susiję su tradicijomis, papročiais, stengiamasi, kad vaikai kuo daugiau sužinotų apie etnokultūrą – pradedant šv. Kalėdų tradicijomis (tarkime, gaminame žibintus ar kalėdines puokštes) ir baigiant kiaušinių marginimu kuo įvairiausiais būdais. Į edukacijas stengiamės įtraukti ir pačius mažiausius – nuo pat darželio.
Tiesa, svarbu, kad edukacija ne tik įvyktų mokantis, kaip ką nors pagaminti, bet ir diskutuojant. Tarkime, gamindami dovanėles Motinos dienos proga (šiais metais sodinome gėles) kalbame ir apie santykį su mama. Tokie įvairūs užsiėmimai vyksta 8 valandas per mėnesį, kiekvieną trečiadienį – po dvi valandas.
– O šie užsiėmimai skirti tik Ramygalos vaikams ar juose gali lankytis ir aplinkinių miestelių bei kaimelių mažieji?
Stanislava Šlevaitė: Nepaisant to, kad neformaliojo ugdymo užsiėmimai yra skirti visiems vaikams, bet juos lanko dažniausiai vietiniai, nes sunku suderinti kitaip – juk užsiėmimai vyksta vakarais, tad vaikams turi būti patogu grįžti. Ypač žiemą.
Tiesa, viena mergaitė, lankiusi užsiėmimus, išsikėlė su tėvais gyventi į kaimą netoli Panevėžio, bet vis tiek lankosi.
M.Čeponienė: Ramygaloje yra daug įvairių būdų vaikams praleisti laiką. Pavyzdžiui, Stanislava turi dvi vaikų grupes, o bibliotekoje – viena. Gal ir galima būtų laikyti mus savotiškais konkurentais (šypsosi). Taip pat yra įvairių sporto veiklų, tarkime, futbolas.
S.Šlevaitė: Ramygaloje, dėka Kultūros centro, kultūrinės ir edukacinės veiklos yra skiriamos įvairioms amžiaus grupėms. Organizuojama ir Trečiojo amžiaus universiteto veikla, kuri skirta vyresnio amžiaus žmonėms. Senjorai kartu keliauja, užsiima įvairiomis veiklomis. Kaip tik neseniai girdėjau, jog lankėsi „Dingusio Štetlo“ muziejuje (Trečiojo amžiaus universiteto veiklą kuruoja Loreta Kubiliūnienė, buvusi Ramygalos kultūros centro vadovė – 15min).
Kita svarbi grupė – jaunimas, kurio veiklomis rūpinasi prieš dešimtį metų įkurtas Jaunimo centras (Jaunimo centras įsikūręs Kultūros centro antrajame aukšte, o jame – tiek stalo, tiek kompiuteriniai žaidimai, muzikos instrumentai ir galimybė praleisti laiką šioje erdvėje – 15min). Jaunimas – nuo 14-os iki 21-erių metų. Nereikėtų pamiršti ir mokyklos (Ramygalos gimnazijoje 2025–2026 mokslo metais mokosi 366 mokiniai – 15min) – ten irgi yra įvairiausios veiklos vaikams bei jaunimui, pavyzdžiui, mokomasi robotikos.
Grįžtant prie pačių mažiausiųjų – Ramygaloje taip pat yra ir dainavimo studija įvairaus amžiaus vaikams.
O aš pati užsiimu dailės neformaliuoju ugdymu, kaip ir minėta, turiu dvi grupes – viena šiek tiek jaunesnių, iki penktos klasės, o antroji – kiek vyresnių. Su vyresniais susitelkiame į meną kaip terapiją. Kol kas vaikų netrūksta (šypsosi).
O su suaugusiais daugiau užsiimu keramika. Tiesa, neseniai buvau padrąsinta pabandyti vesti užsiėmimus suaugusiems, kurie susitelktų į dailę – tiek piešti, tiek tapyti. Šioje erdvėje esu įsikūrusi maždaug metus, tad galima galvoti apie veiklos plėtrą.
Pastebėjau, kad vaikams čia patinka – jie gali pasidėti kuprines, atsinešę maistą jį suvalgyti. Kaip jie patys sako: „Čia – geras vaibas“. Netgi ne būrelio metu vaikai kažkuo užsiima, bendrauja savais reikalais. Tiesiog būna savo „chebroje“. Manau, kad jie ieško neformalios terpės, kurioje gali susirinkti, pabūti, pabendrauti.
Ramygaloje bendruomenė yra pasiskirsčiusi – dalyvauja tose veiklose, kurios jiems yra labiau priimtinos.
– Kaip suprantu, Ramygaloje visai neseniai yra įvykusi pertvarka – Panevėžio rajono savivaldybė nusprendė pradėti įgyvendinti centralizacijos bei optimizacijos procesą. Kaip jūs žvelgiate į jį?
S.Šlevaitė: Taip, tikėtina, kad būsime Panevėžio rajono kultūros centro padalinys. Tik dabar dar negalime nieko atsakyti – laukiame.
Tikiu, kad jeigu daromos kokios nors pertvarkos, tai mąstoma, jog būtų mums tik geriau: tiek Lietuvoje, tiek konkrečioje vietoje. Rezultatus, tikriausiai, labai sudėtinga pasakyti per kelias dienas. Reikėtų palaukti ir pasižiūrėti rezultatų po poros metų.
– Pokalbio pradžioje minėjote ir tai, jog neseniai įsikūrė nauja Ramygalos bendruomenė. Ką turite omenyje sakydami „nauja“?
S.Šlevaitė: Ji įsikūrė tik šiais metais. Senoji bendruomenė jau šiek tiek „apgesusi“, tiesa, ji savo laiku padarė labai daug darbų ir vykdė prasmingą miestui veiklą.
M.Čeponienė: Pirmoji bendruomenė įkurta bene prieš 23-ejus metus. Mano kolegė bibliotekoje buvo pirmininkė, tad daug veiklos buvo susiję su leidyba, kraštotyra. Dabar pirmosios bendruomenės veiklos ne tiek daug likę – per Mykolines vyksta šventė, kurioje dažniausiai kepami blynai, nors ji keitėsi per daugelį metų.
– Mažesnių miestų ir miestelių šerdis ir yra bendruomenės, kurios nori ką nors kartu veikti. Neseniai viešėjome ir Leipalingyje, tai ten irgi daugybės veiklų varikliu yra bendruomenė, jos pirmininkė.
S.Šlevaitė: Taip, iš tiesų. Pirmoji bendruomenė, kaip minėjome, tikrai dabar šiek tiek mažiau veikia, o ir Kultūros centras ilgą laiką buvo labai aktyvus bendruomenės dalyvis ir atliepė daug gyventojų poreikių. O naujoji bendruomenė, matyt, įsikūrė dėl atsiradusio poreikio. Juk geriausia, kai gimsta iniciatyva iš pačių žmonių, jų poreikio.
Dažnai pati sau užduodu klausimą apie tai, kodėl dirbu šį darbą. Viena priežasčių ir yra tai, kad galima pastebėti ir padėti išsigvildenti žmonėms, kurie yra kiek drovesni. Kadangi esu baigusi pedagogiką, tad labai mėgstu dirbti su vaikais ir jaunimu. Jeigu nieko nesakytume ir neparodytume šioje vietovėje, tai ir neatsirastų naujas požiūris į dailę, meną, grožį. Mes patys turime vaikus užsiauginti: nuo mažens, po truputį. Netgi tada, kai vaikams gal nelabai įdomu ar patinka, tai, ką parodome, nereiškia, kad grūdas nėra pasėtas ir kad jis vėliau neduos vaisių.
Kuo daugiau neformalaus ugdymo ir bendruomenės veiklų – nesvarbu, ar miestelyje, ar kaime, ar mieste – tuo labiau auginama bendra mūsų kultūra. Beje, svarbu ir tai, kad vaikai lankytų tuos būrelius, kurie jiems labiausiai tinkami, naudingiausi. Mes dalinamės vaikais, nesisaviname jų – jeigu vaikui ateityje labiau bus reikalinga robotika, skatinu ten ir eiti. Nesame priklausomi finansiškai nuo vaikų skaičiaus.
– Šarūnai, jūs esate jaunas žmogus, jau metus dirbate Ramygalos jaunimo centre – ką veikia Jaunimo centras ir kokie dalykai įtraukė į šią veiklą?
Š.Liepa: Jaunimo centre veiklos įvairios – nuo stalo žaidimų iki renginių organizavimo. Vienas iš projektų, kuris yra labai sėkmingas – „Talentų ringas“. Jame dalyvauja ne tik Ramygalos jaunimas, bet ir iš toliau atvyksta pasirodyti kiti. Didelis artėjantis renginys – 10-ies metų Jaunimo centro gimtadienis, kuriam ruošiamės.
Tokių centrų tikslas dirbti su jaunuoliais, ne vaikais, ypač, kai jie išgyvena paauglystės laikotarpį, jiems kyla daug įvairiausių klausimų. Taip pat norime ir įgalinti jaunus žmones. Priimame ir jaunus savanorius, kurie atlikę savanorišką tarnybą Jaunimo centre, gali gauti ir papildomų balų stodami į universitetą.
Pats esu iš Panevėžio, iš ten ir važinėju į darbą. Kartu su viena iš kolegių atvykstame iš ten. Mums taip patogiau, todėl kad dirbame su jaunimu mobilaus darbo principu, t.y. važiuojame į kitus miestelius ar kaimus tris kartus per savaitę: pirmadieniais važiuojame į Krekenavą, antradieniais – į Ėriškius, o ketvirtadieniais – į Geležius.
Mobilaus darbo esmė – atvykti ten, kur nėra jaunimo infrastruktūros. Pavyzdžiui, Geležiai – gana atokus miestelis visai kitoje Panevėžio rajono pusėje, o jaunam žmogui didelio pasirinkimo nėra: bažnyčia, parduotuvė, kultūros centras.
Svarbu pasakyti, kad mes šiek tiek skiriamės nuo būrelių, neformalaus ugdymo, nes dalyvavimas jaunimo centro veiklose yra savanoriškas. Nebūtina ateiti. Jeigu jaunuolis nesijaučia gerai ir visiškai nenori išeiti į namų, tai neforsuojame, nesakome, kad būtina. Mano galva, tai svarbu tokiame amžiuje ir kartais būtent laisvas pasirinkimas pritraukia. Būna ateina tiesiog „pakimarinti“, paplepėt.
Bet, jeigu yra noras, galima ir dalyvauti kokiuose nors renginiuose. Tarkime, kai Geležiuose vyksta kultūros namuose kokia veikla, stengiamės su kolege susiderinti, kad dalyvautume ir įtrauktume jaunimą į įvairias šventes. Juk atokesnėse vietose tikrai yra įsivaizdavimas iš jaunimo pusės, kad kultūros centre vykdomos veiklos tik vyresnio amžiaus žmonėms.
– O ką veikiate su jaunais žmonėmis – tiek Ramygalos jaunimo centre, tiek mobiliuose centruose?
Š.Liepa: Įvairiai – būna dienų, kai ateina tik paplepėti, kartais žaidžiame stalo žaidimus, organizuojame renginius – tarkime, „Talentų ringą“, stovyklos, vasarą vyksta jaunimo festivalis Ukmergės rajone, tad važiuojame į jį. Kartais vyksta ir žygiai – praėjusiais metais, pavyzdžiui, su Krekenavos jaunimu žygiavome regioniniame parke.
Stengiamės veikti tai, ko patys jauni žmonės nori. Kiekvieną kartą klausiame ir prašome, kad jie patys pasakytų, ką jie norėtų veikti kitą kartą, kai atvyksime. Skatiname ir pačių jaunuolių iniciatyvas: pavyzdžiui, Geležiuose praėjusią savaitę jaunuolis nusprendė skirti laiko taros dėžės dekoravimui.
– Šarūnai, jums 21-eri. Tarp jūsų ir jaunuolių, su kuriais dirbate, yra gana mažas amžiaus skirtumas. Ar tai daro įtaką jūsų darbui?
Š.Liepa: Esama ir pliusų, ir minusų. Teigiamas dalykas: paprasčiau užmegzti kontaktą, rasti bendrą ryšį. Iššūkių, žinoma, yra: jauni žmonės mane dažnai mato kaip bendraamžį, o ne kaip darbuotoją, tačiau viską įmanoma išspręsti paprastu pokalbiu. Jaunuoliai puikiai supranta, jei su jais nuoširdžiai kalbiesi. Visi, kurie lankosi Jaunimo centre, supranta, kad esu darbuotojas ir kad nesu „draugelis“ iš gretimais esančio namo, tad atsiranda abipusė pagarba.
– Kokius privalumus matote gyvenant ir dirbant mažame mieste ar miestelyje?
S.Šlevaitė: Nors anksčiau nebuvo privalumas tai, kad kaimynai daug apie vieni kitus žino, tačiau laikui bėgant pradėjau tai vertinti. Kur kas saugiau gyventi tokiame mieste, kai kaimynai yra artimi žmonės. Daug greičiau sužinoma, jei kas atsitinka, galima labiau pasitikėti vieni kitais. Netgi jei gėles kokio nors žmogaus gimtadieniui perki, tuomet gali paklausti parduotuvėje, ar dar kas nors panašias nupirko, kad nesikartotum, o ir pardavėjas žino, kokias gėles mėgsta gimtadienį švenčiantis.
Mano dukra baigusi Ramygalos gimnaziją ir ji pati nenorėjo važiuoti į Panevėžį. Pažinojau visas jos drauges, jų šeimas, žinojau, kur eina ir ką veikia. Visos mamos viską žinojo. Ir būdavome ramios dėl to. Mano tėtis, pavyzdžiui, eidamas į parduotuvę visuomet renkasi tą, kurioje su juo maloniau bendrauja. Jis ne tik perka duoną, bet ir nori pasikalbėti. Taip pat – jeigu tik reikia paslaugos, visuomet gausi rekomendaciją.
M.Čeponienė: Manau, kad daug kam pritarčiau, manyčiau, kad bendravimas mažame mieste yra kiek artimesnis, savesnis. Netgi jeigu ateina į biblioteką knygų, daug apie tuos žmones žinau. Šie žmonės nėra svetimi, retai ko nors nepažįsti.
– O kaip jums, Šarūnai, iš šono matosi Ramygalos bendruomenė ir jos gyvenimo ritmas?
Š.Liepa: Jaučiasi, kad bendruomenė yra artima. Ir kalbu ne apie tą „oficialią“ bendruomenę kaip organizaciją, o žmones, ramygaliečius.
Dar kol kas nesirinkčiau gyventi mažesnėje gyvenvietėje, man patinka didesnis miestas, jo šurmulys, daugiau asmeninio privatumo. Bet džiugu matyt, kad čia žmonės veikia kaip kumštis, kad ir kas nutiktų – ar nelaimė, ar šventė.
2026 m. projektui „Nematoma kultūros pusė“ Medijų rėmimo fondas skyrė 25 tūkst. eurų dalinį finansavimą.
