Antradienį feisbuke paskelbtame įraše I.Ruginienė teigė, kad save „sovietiniu vaiku“ vadina ne iš nostalgijos sovietmečiui, o iš liūdnos šeimos praeities.
„Sovietinis vaikas“ man reiškia tai, ko patirti niekada daugiau nenorėčiau. Apie tuos laikus dažnai pasakoju vaikams, nes manau, kad labai svarbu neužmiršti ir vertinti tai, kiek daug mes dabar turim – tą reikia branginti“, – rašo politikė.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Ji priminė gimusi 1981 metais – ne stalinizmo laikais, bet pasakojo vis tiek turėjosi stovėti eilėse prie būtiniausių maisto produktų.
„Gimiau 1981 m. Ne Stalino laikai, bet vis tiek augau stovėdama eilėje, kad pagriebčiau duonos kepalą. Mama dirbo daug ir pamainomis, duodavo man, mažam vaikui, talonus, kad juos iškeisčiau į kruopas ir kitus produktus, – savo įraše prisiminė kandidatė į premjeres. – Ji negalėjo to daryti, nes dirbo, o ir vaiką į eilės priekį pastūmėdavo kokia nors kaimynė. Močiutė vargais negalais suveikdavo žirnelių ar šprotų šventėms.“
15min pasiteiravo istoriko Valdemaro Klumbio apie tai, kas yra tas „sovietinis vaikas“ žmogui, gimusiam devintojo dešimtmečio pradžioje. Kuo išskirtinis yra šios kartos santykis su sovietmečiu? Ar tikrai eilės prie duonos tuo metu Lietuvoje buvo dažnas reiškinys? Ir ką kilęs ažiotažas dėl šių dviejų žodžių šiandien kalba apie mūsų istorinę atmintį?
– Valdemarai, ne vienus metus tyrinėjate sovietmečio istoriją, tad įdomu, kaip pačiam nuskambėjo kandidatės į premjeres Ingos Ruginienės savęs įvardijimas kaip „sovietinio vaiko“?
– Žvelgiant iš sociologijos perspektyvos, pirminė žmogaus socializacija vyksta šeimoje. Kadangi I.Ruginienė gimusi 1981 metais, akivaizdu, kad kalbame apie sovietinį laikotarpį, kuriame gimė, augo, brendo ir gyveno jos tėvai – būtent šią kartą galima įvardyti pirmąja „sovietmečio karta“. Jie savo vaikus auklėjo sovietiškais metodais, nes kitokio auklėjimo modelio tiesiog nežinojo.
Devintojo dešimtmečio pradžioje gimęs žmogus iki Nepriklausomybės atkūrimo sovietinėje mokykloje spėjo pasimokyti vos kelerius metus – gal dar spėjo pabūti spaliuku, išgirsti vieną kitą pasaką apie Leniną, bet tikrai ne daugiau.
Vis dėlto, skirtingose šeimose, skirtingi žmonės gyveno ir jautėsi skirtingai. Tarkime, inteligentų šeimose neretai vaikai buvo auklėjami gan liberaliai. Be abejo, netrūko ir visiškai kitokių variantų – per tėvų skaitomas knygas, pasakojamas istorijas buvo diegiama sovietinio žmogaus idėja. Taip pat ir įprastoje kasdienybėje devintojo dešimtmečio pirmoje pusėje to sovietizmo tikrai netrūko.
Antrinė socializacija, kurios metu prie žmogaus formavimo jau prisideda ir valstybė, prasideda mokykloje. Devintojo dešimtmečio pradžioje gimęs žmogus iki Nepriklausomybės atkūrimo sovietinėje mokykloje spėjo pasimokyti vos kelerius metus – gal dar spėjo pabūti spaliuku, išgirsti vieną kitą pasaką apie Leniną, bet tikrai ne daugiau.
1988 m. prasidėjus Sąjūdžiui sovietinės ideologijos mokyklose netrukus išvis nebeliko – žmonės pradėjo gyventi mitingais, o tiek viešojoje, tiek privačioje erdvėje ėmė dominuoti pasakojimai apie tarpukarį, tremtis, partizanus ir panašūs naratyvai. Sovietmečio staiga imama iš esmės nekęsti ir visa, kas su tuo susiję, radikaliai išstumiama.
Žinoma, tai jokiu būdu nereiškia, kad 1989 ar 1990 metais mokyklose nebeliko nieko sovietinio. Taip, ideologijos atsikratoma, tačiau giluminiai dalykai – mokymo principai, mokytojų požiūris, tam tikras jų autoritarizmas – išliko. Ir ne tik mokyklose – daugybėje mūsų kasdienio gyvenimo sričių vidiniai sovietizmo principai gyvavo dar dešimtmetį ir net ilgiau.
Šia prasme I.Ruginienės įvardijimą „esu sovietinis vaikas“ traktuočiau kaip istorinį liudijimą – gimiau sovietmečiu ir atsimenu tą laiką.
– Po šitokio jos pasakymo viešojoje erdvėje kilo nemaža pasipiktinimo banga, tad I.Ruginienei teko aiškintis, ką turėjo galvoje tai sakydama. Jos įraše daugiausia nuostabos sukėlė pasakojimas apie eiles prie duonos: „augau stovėdama eilėje, kad pagriebčiau duonos kepalą“. Kaip buvo su tomis eilėmis vėlyvuoju sovietmečiu?
– Devintajame dešimtmetyje eilės prie duonos buvo panašios kaip ir dabar – niekuo neišskirtinės. Tiesa, prie mėsos ir dešrų eilės išliko ir tuo metu. Jos buvo susijusios ir su tuo, kad mėsos kiekis buvo ribojamas, tad neretai keli šeimos nariai, ypač vaikai, stovėdavo toje pačioje eilėje, kad gautų daugiau. Man ir pačiam ne kartą Joniškyje teko praleisti ne vieną valandą parduotuvėje, tikintis gauti papildomą dešros gabalą.
Tikėtina, kad situacija su eilėmis prie maisto produktų skirtinguose Lietuvos miestuose galėjo būti skirtinga. Tačiau Vilnius tikrai buvo aprūpinamas geriau nei mažesni miestai. Kita vertus, Lietuvoje mes gyvenome žymiai geriau nei kai kuriuose Rusijos ar Ukrainos regionuose, kur eilės net ir prie duonos išliko iki pat sovietmečio pabaigos.
Kai žmonės Lietuvoje kalba apie eiles parduotuvėse, jie dažniausiai kalba apie laikotarpį po 1985 metų. Tuo metu prasidėjo didžiulė infliacija, žmonės turėjo pinigų, kurie pamažu ėmė nuvertėti, tad jie pirko viską, ką tik „išmesdavo“ į prekybą.
Būtina pažymėti, kad tai daugiausia buvo susiję ne su maisto produktais, o įvairiausiomis buitinėmis prekėmis. Didžiulės eilės tuomet nusidriekdavo prie visko. Iš to laikotarpio atsimename ir anekdotą: žmogus atsistoja į eilę ir tik po to ima aiškintis, kas yra parduodama. Poreikis vartoti augo lyg ant mielių...
Išskirtinės eilės sovietmečio pabaigoje – ypač 1985–1987 metais – buvo ne prie duonos, o prie alkoholio. M.Gorbačiovui paskelbus blaivinimo politiką ir alkoholinius gėrimus ėmus pardavinėti vos kelias valandas per parą, prie parduotuvių ėmė vingiuoti milžiniškos žmonių eilės. Kai dabar iš sovietmečio matome žmonių eilių nuotraukas šalia parduotuvių, dažniausiai tai ir yra eilės prie alkoholinių gėrimų.
Išskirtinės eilės sovietmečio pabaigoje – ypač 1985–1987 metais – buvo ne prie duonos, o prie alkoholio.
Beje, eilės niekur nepradingo ir Atgimimo metais, ir net pačioje nepriklausomybės pradžioje. Tiesa, tuomet didžiausia paklausa buvo spaudai – žmonės užsisakydavo po penkis ar net dešimt skirtingų pavadinimų laikraščių bei žurnalų. Būtinybė sužinoti naujausias žinias, komentarus, pasakojimus buvo milžiniškas. Leidinių tiražai šoktelėjo į iki tol neregėtas aukštumas.
– Ar galima sakyti, kad eilės yra tapusios tam tikra sovietmečio metafora?
– Kartais sovietinė visuomenė yra vadinama „eilių visuomenė“. Bet šiuo atveju kalbama apie „virtualias“ eiles prie deficitinių prekių – buto, automobilio, šaldytuvo ir pan. Eilės, apie kurias kalbėjau prieš tai, yra netipinės sovietmečiui. Tarkime, iki 1985 m. M.Gorbačiovo paskelbtos antialkoholinės politikos, problemų įsigyti alkoholio nebuvo jokių.
Eilės prie įvairiausių buities prekių yra susijusios su stringančia Sovietų Sąjungos ekonomika ir pamažu besikeičiančia rinka: kaip tik tuo metu ėmė rastis naujieji biznieriai, kurie stumdė prekes tarp Lenkijos ir įvairių sovietinių respublikų. Vis dėlto eilės prie parduotuvių išliko ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais.
Tad eilės tikrai nėra mitas, tačiau kai kalbame apie vėlyvąjį sovietmetį, eilių vaizdinys gali būtų suplaktas ir su Perestroikos, ir Nepriklausomybės laikotarpiais, žmonių galvose tai išlieka kaip išskirtinis sovietmečio ženklas.
Eilės tikrai nėra mitas, tačiau kai kalbame apie vėlyvąjį sovietmetį, eilių vaizdinys gali būtų suplaktas ir su Perestroikos, ir Nepriklausomybės laikotarpiais, žmonių galvose tai išlieka kaip išskirtinis sovietmečio ženklas.
– Kaip jūs įvardytumėte devintojo dešimtmečio pradžioje gimusią kartą? Ar gali būti, kad šios kartos santykis su sovietmečiu iš principo yra kitoks, nei kitų kartų?
– Tai lūžio ir permainų laikotarpio karta, kurios patirtis savo romane „Pietinia kronikas“ gan nostalgiškai aprašė Rimantas Kmita. Nors pats esu gimęs 1979 m., save taip pat priskirčiau būtent šiai kartai. Žinoma čia ir kelerių metų skirtumas gali būti reikšmingas – gimusių, tarkime, 1976 ir 1982 atsiminimai ir patirtys yra gan skirtingos.
Vis dėlto, ši karta gyveno sovietmečiu, tik tas jų sovietmetis jau buvo kitoks. Kur kas didesnę įtaką šiai kartai, mano supratimu, turėjo dešimtasis dešimtmetis – po Atgimimo ir Nepriklausomybės atkūrimo euforijos sekusios radikalios permainos, socialinė betvarkė ir išaugusi nelygybė, milžiniškas nusikalstamumas ir padidėjęs smurtas, nusivylimas Sąjūdžio idealais ir totalus nepriteklius, nepasitikėjimas autoritetais ir ideologijomis.
Ši karta užaugo ant visiškai sugriuvusių vertybių pasaulio – sovietinės jau neveikia, o naujosios dar nesuformuotos. Tam tikra prasme tai buvo tikrosios laisvės laikotarpis – galima buvo užsiimti savikūra. Žinoma, tame slypėjo ir daugybė pavojų, grėsmių, nenuspėjamų ir radikalių pasirinkimų. Čia daug kas priklausė nuo pirminės socializacijos šeimoje, nes antrinė socializacija buvo visiškai pašlijusi.
Ši karta užaugo ant visiškai sugriuvusių vertybių pasaulio – sovietinės jau neveikia, o naujosios dar nesuformuotos.
Tokioje sunkiai apčiuopiamoje ir takioje aplinkoje bręstantys jauni žmonės apie pasaulį susidarė labai skirtingus vaizdinius, o jų priimti sprendimai galėjo būti labai individualūs. Būtent todėl tai labiau ne sovietinis, bet lūžio laikotarpio žmogus.
Sovietmetis jų asmeninėje patirtyje yra tiesiog jų vaikystės metai, mažai arba visai nepalytėti ideologijos, susimaišę su Atgimimo laikotarpiu ir laukiniais devyniasdešimtiniais. Išgyvenę šitokias radikalias permainas paskutinį sovietmečio dešimtmetį jie mato atsietą nuo ideologijos.
Visiškai kitokį santykį su sovietmečiu turi ankstesnė septintojo dešimtmečio pabaigos–aštuntojo dešimtmečio pradžios karta. Tai, mano supratimu, yra paskutinė sovietmečio karta, kurios vaikinai dar spėjo tarnauti sovietinėje armijoje, tačiau nespėjo nei susitepti, nei prisitaikyti prie sistemos. Juos ypač paveikė Sąjūdis ir tai tapo esminiu jų gyvenimus pakeitusiu atskaitos tašku.
Vyresnių kartų atstovai jau turėjo daryti labai aiškią perskyrą tarp sovietmečio ir Nepriklausomybės, įvardyti savo kaltes, pasirinkimus ir sprendimus. Deja, labai dažnai jų atsiminimai yra persunkti savęs teisinimų ir išsisukinėjimų, kurie kyla iš visuotinės nuostatos, kad gyvenę šiuo laikotarpiu turi prisiimti kaltę ir atgailauti. Šia prasme sovietmetis mums yra tapęs savotiška iškreiptų veidrodžių karalyste, kurios reflektuoti be emocijų ir ideologinės žymės vis dar nesugebame.
Sovietmetis jų asmeninėje patirtyje yra tiesiog jų vaikystės metai, mažai arba visai nepalytėti ideologijos, susimaišę su Atgimimo laikotarpiu ir laukiniais devyniasdešimtiniais.
– Kaip manote, kodėl I.Ruginienės pasakymas „sovietinis vaikas“ tiek socialiniuose tinkluose, tiek žiniasklaidoje sulaukė šitokio didžiulio dėmesio, kritikos, net kaltinimų sovietmečio nostalgija?
– Politikų, visuomenės veikėjų, žiniasklaidos ir tiesiog žmonių reakcija socialiniuose tinkluose liudija vis labiau radikalėjantį požiūrį į sovietmetį. Tai yra raudonas skuduras visuomenei audrinti: įvardyk ką nors sovietiniu ir kaip mat sukils ažiotažas.
Pavyzdžiui, Arvydas Sabonis iš esmės yra sovietinis – jis iškilo Sovietų Sąjungoje, pirmuosius medalius iškovojo šiuo laikotarpiu. Tačiau pasakyk, kad mūsų krepšinio mokykla susiformavo sovietmečiu – iškart būsi priskirtas prie Rusijos agentų. Apie sovietmečio kultūrą, ypač literatūrą, jau imame kalbėti adekvačiau, bet krepšinis, sportas – neliečiamos šventenybės.
Tad mes gyvename iškreiptų veidrodžių karalystėje, kur sutartinai kalbame tik puse lūpų: mūsų krepšinis yra atėjęs iš tarpukario ir su sovietmečiu neturi nieko bendra. Krepšinio religija – tai neutraliai, bet mums didingai skambantis – „lietuvių pasiekimas“.
Kai I.Ruginienė pasako, kad ji yra „sovietinis vaikas“ ir nepadaro jokių išnašų, iškart įsivaizduojama, kad toks žmogus gyvena sovietmečio nostalgija.
Kalbant viešai apie sovietmetį, niekas savo noru neįvardija gerų dalykų. Ir kai I.Ruginienė pasako, kad ji yra „sovietinis vaikas“ ir nepadaro jokių išnašų, iškart įsivaizduojama, kad toks žmogus gyvena sovietmečio nostalgija. O dar tas rusiškas jos akcentas, giminės Rusijoje, priklausymas socdemokratams ir net kelionė į Rusiją... Košmaras.
Štai kodėl „sovietinis vaikas“ šiandien daug kam nuskambėjo kaip akibrokštas. Juk I.Ruginienė nepasakė apie šį laikotarpį nieko blogo – o tai iš principo yra nepriimtina, negirdėta. Tenka pripažinti, kad į sovietmetį mes vis dar žvelgiame per ideologijos ir okupacijos prizmę ir jokių išlygų, niuansų, išimčių mums negali būti...
Būtent todėl I.Ruginienės pasakymas automatiškai buvo įdėtas į ideologinį kontekstą, nors jos vaikystė, kaip kalbėjau anksčiau, prabėgo lūžio, arba bent jau netipiško sovietmečio, laikotarpiu.
