Vilniuje atsisveikinimas su legenda tęsėsi ir sekmadienį, per Vėlines. Kostas Smoriginas atgulė amžino poilsio Menininkų kalnelyje, Antakalnio kapinėse.
Atsisveikinant su K.Smoriginu Valstybiniame jaunimo teatre ant scenos stovėjo molbertas su K.Smorigino nuotrauka ir į ją atremta gitara. Aplinkui – žvakės.
Scenos centre – aktoriaus urna, apsupta baltais gėlių žiedais.
Išlydėti K.Smorigino į paskutinę kelionę atvyko artimieji, bičiuliai ir kolegos – būryje buvo galima išvysti daug aktorių ar kitaip likimu suvestų žmonių, su kuriuo Kostui teko dirbti.
Atsisveikinti su K.Smoriginu buvo galima šeštadienį nuo 15 iki 21 valandos ir sekmadienį nuo 10 iki 13 valandos.
Sekmadienį, 13 val., velionis išlydėtas ir palaidotas Menininkų kalnelyje, Antakalnio kapinėse.
„Šiąnakt iškeliavo mano tėtis – Kostas Smoriginas“, – trečiadienio rytą socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbė Kostas Smoriginas jaunesnysis.
„Atrodo, kad baigėsi epocha“
Po K.Smorigino mirties daugybė jo bičiulių dalijosi prisiminimais apie legendinį aktorių. Vienas jų – poetas Rimvydas Stankevičius, pagal kurio eilėraščius K.Smoriginas sukūrė ne vieną dainą, sakė, kad su šio Artisto mirtimi baigėsi epocha.
„Kažkurioje serijoje žūsta pagrindinis herojus. Toks ryškus, toks mylimas, kad dar kelias serijas publika žiūri netikėdama, tebesaugodama nelogišką, šio pasaulio dėsniams nepavaldžią viltį, kad tai dar ne pabaiga – kad kažkokiu stebuklingu būdu herojus dar atsigaus. Ne todėl, kad siužetas paliktų galimybę tokiai vilčiai, bet todėl, kad antraip tęsti filmo peržiūrą nebelieka motyvo, nebelieka prasmės“, – 15min pasakojo R.Stankevičius.
Poetas dalijosi, kad K.Smorigino mirtis – didžiulis praradimas ir „neužlopomas plyšys“.
„Toks herojus – visada pagrindinis – man ir yra aktorius, dainų kūrėjas, Artistas pačia didžiausiąja šio žodžio prasme – Kostas Smoriginas. Jis mirė – ir atrodo, kad baigėsi epocha, jis mirė – ir išnyko kaži koks centras, aplink kurį sukosi planetos bei asteroidai – danguje atsivėrė neužlopomas plyšys, pro kurį ims pašėlusiai snigti rafinuoto cukraus gabalėliais“, – sakė R.Stankevičius.
Dievo dovanos
Kaip 15min sakė teatrologė Daiva Šabasevičienė, K.Smorigino talentas nėra palyginimas su niekuo.
„Jis turėjo išskirtinę Dievo duotą išvaizdą ir kūną. Be jokios abejonės, nepamirštamas ir jo balsas. Tiesa, prie šių tarsi išorinių elementų prisidėjo ir unikali dvasinė energija, temperamentas, aktyvumas. K.Smoriginas visuomet turėjo ir nuomonę teatre – galėjai jausti, kad vaidmuo nėra tik režisieriaus, bet ir jo kūrinys, jo traktuotė“, – pasakojo D.Šabasevičienė.
K.Smoriginas, anot D.Šabasevičienės, buvo „nepakeičiamas savo specifiškumu“.
„Taip niekas nesukurtų kaip jis. Namų darbus jis, akivaizdu, atlikdavo. Labai giliai suprasdavo personažo psichologinę kelionę. Buvo psichologinio teatro aktorius, puikiai išanalizuodavo medžiagą. Jo kuriamas personažas nuo pat pirmų akimirkų – ar scenoje, ar filme – leisdavo mums keliauti bendrąja kūrinio struktūra. Lengva žiūrėti, kai toks ryškus, talentingas aktorius. Ir būtent persikūnijimo talentas pavertė jį tokiu garsiu. Juk jį puikiai pažinojo visa Lietuva: nuo liaudies žmonių iki teatro profesionalų. K.Smoriginas buvo tautai reikalingas aktorius visomis prasmėmis“, – pasakojo teatrologė.
K.Smorigino išskirtinė ypatybė – jame pačiame, kaip žmoguje, esantys žmogiškieji liūdesio, melancholijos, filosofiniai elementai.
„Man regis, kad jame derėjo tarsi iš pažiūros skirtingi dalykai. Paprastai tokiame kūne turėjo būti stiprus, ryškus, agresyvus personažas, bet jis sukūrė ir labai daug jautrių vaidmenų. Vienas įsimintiniausių jo sukurtų personažų – „Jis“ Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Kvadratas“, kuris Jaunimo teatre pasirodė 1980 metais“, – dalijosi D.Šabasevičienė.
K.Smoriginas – teatrui gimęs žmogus, pabrėžia teatrologė. O jo pagrindiniai „scenos namai“ – Valstybinis jaunimo teatras, kuriame šis unikalus aktorius dirbo su įvairiausiais režisieriais, bet intensyviausiai – su Dalia Tamulevičiūte ir Eimuntu Nekrošiumi. 1975–1999 m. K.Smoriginas vaidino šiame teatre, ir nuo 2004 m. režisavo.
Teatrologė pabrėžė K.Smorigino svarbą ne tik teatro bendruomenei, bet ir plačiajai publikai.
„Labiausiai galima išskirti paties K.Smorigino režisuotą „Urvinį žmogų“. Buvo net kelios šio spektaklio versijos. Kalbant apie jo nuostabų balsą, manyčiau, kad šalia Vytauto Kernagio K.Smoriginas buvo vienas svarbiausių dainuojamosios poezijos balsų. Savotiškas V.Kernagio antrininkas“, – teigė D.Šabasevičienė.
