Knygos autorė tyrinėja tuometinės valdžios diegtą visiškai naują požiūrį į mirtį: atmetus religinę amžinybės viltį, žmonėms buvo pasiūlyta nauja idėja – visuomeninis nemirtingumas. Šitaip konkretaus žmogaus vertė buvo matuojama pagal tai, kiek savo darbais jis prisidėjo prie kolektyvo, valstybės ar komunizmo tikslų įgyvendinimo. Tokia mirusiųjų hierarchizacija, anot N.Putinaitės, buvo įtvirtinta per naujai diegiamus laidotuvių ritualus bei mirusiųjų atminimo praktikas.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Religines apeigas tuomet turėjo keisti civilinės laidotuvės – be giesmių, žvakių, kryžių ir kunigo. Jų vietoje – dūdų orkestrai, vainikai ir mirusiojo palydose dalyvaujantys darbo kolektyvai. Kapinėse vietoj kryžių turėjo iškilti kuklūs standartiniai antkapiai su „saulutėmis“. Maža to, sovietinė valdžia siekė kontroliuoti net ir žmonių emocijas.
Religines apeigas tuomet turėjo keisti civilinės laidotuvės – be giesmių, žvakių, kryžių ir kunigo. Jų vietoje – dūdų orkestrai, vainikai ir mirusiojo palydose dalyvaujantys darbo kolektyvai.
„Savo tyrime bandau išsiaiškinti, kiek tokia mirties politika sovietinėje Lietuvoje buvo sėkminga, kokių rezultatų buvo pasiekta ir, apskritai, ar įmanoma iš esmės pakeisti prasminį žmogaus santykį su mirtimi“, – pasakoja N.Putinaitė.
– Rodos, kas gali būti natūraliau nei mirtis, prieš kurią, kad ir kaip bežiūrėtum, visi esame lygūs. Nepaisant to, sovietmečiu net ir ji tapo valdžios įrankiu bei būdu kontroliuoti žmonių gyvenimus. Tad kokį požiūrį į mirtį diegė sovietinė ideologija?
– Bet kurioje valstybėje – totalitarinėje, autoritarinėje ar demokratinėje – svarbių žmonių mirtys yra naudojamos ir politiniams tikslams. Nepriklausomybės laikotarpiu mes taip pat turėjome išskirtinių laidotuvių su didelėmis ceremonijomis ir gausiomis palydomis. Tarkime, Lietuvos partizanų palaikų perlaidojimai – tai visai valstybei ir visuomenei reikšmingų herojų įamžinimas. Apibendrinant galima teigti, kad valstybinės laidotuvės parodo, kokia tai yra valstybė ir kokios yra jos vertybės.
Šiame kontekste esminis skirtumas tarp demokratinių ir totalitarinių valstybių yra tai, kad demokratinėse paprastų žmonių laidotuvės yra paliktos patiems žmonėms, mirusiojo artimiesiems. Tuo tarpu totalitarinėse valstybėse valdžia neretai ima diktuoti, kaip turėtų atrodyti paprastų žmonių laidotuvės, kokie antkapiai statomi, kaip mirusieji gedimi bei prisimenami, arba, priešingai, kurie asmenys turėtų būti užmirštami. Būtent tokios pozicijos valdžia laikėsi ir sovietmečiu.
Pati mirtis taip pat buvo ideologizuota, o į ją žiūrima labai materialistiškai – žmogui mirus nieko nelieka.
Be abejo, pati mirtis taip pat buvo ideologizuota, o į ją žiūrima labai materialistiškai – žmogui mirus nieko nelieka. Tai yra pabaiga, galutinis taškas. Tuo tarpu pomirtinis gyvenimas – tai iliuzija, kurią vargstantys žmonės susikuria padedami „religinių prietarų“. Tad galima teigti, kad sovietmečiu buvo diegiamas racionalus požiūris į mirtį.
Tačiau tuomet žmonėms ėmė kilti klausimai, kurie vis dažniau buvo užduodami ir sovietiniams propagandistams – kokia tuomet yra gyvenimo prasmė? Kam apskritai ką nors daryti, gyventi sąžiningai, laikytis moralės normų, jei viskas anksčiau ar vėliau pasibaigs niekuo? Pripažinkime, tai yra esminiai klausimai.
– Kaip įmanoma sukurti „idealią visuomenę“, kokios ir tikėjosi sovietai, jei visi pamatai išmušami iš po kojų ir nieko nepasiūloma vietoj to?
– Būtent. Tuomet buvo sukurtas pomirtinio gyvenimo pakaitalas – visuomeninis nemirtingumas. Žmogus miršta, tačiau jo atminimas, nuveikti darbai lieka gyvųjų atmintyje.
Šis „sovietinis humanizmas“, labiausiai suklestėjęs chruščioviniu laikotarpiu, žmogų tartum įpareigojo gyventi dorai, dirbti vardan visuomenės, komunizmo vertybių bei palikti gerą pėdsaką, šviesų atsiminimą savo artimųjų, bendradarbių, kolektyvo atmintyje. Tokiu būdu prisiminimas apie žmogų, net ir jo kūnui suirus, lieka visuomenės atmintyje. Tokią amžinybę kaip tik ir siūlė sovietų ideologai.
Vyresnio amžiaus žmonės turbūt dar atsimena, kaip anuomet buvo kalbama apie mirusius Sovietų Sąjungos vadovus – jie amžinai išliks tarybinių žmonių atmintyje. Taip išskirtinių asmenybių svarba buvo susieta su visuomeniniu nemirtingumu: kuo žmogaus gyvenimas labiau atitinka sovietinės valstybės tikslus, tuo labiau jam garantuojamas nemirtingumas.
Išskirtinių asmenybių svarba buvo susieta su visuomeniniu nemirtingumu: kuo žmogaus gyvenimas labiau atitinka sovietinės valstybės tikslus, tuo labiau jam garantuojamas nemirtingumas.
Tačiau ilgainiui šį nemirtingumo pažadą perėmė ir paprasti žmonės. Tyrinėjant užrašus ant laidotuvių vainikų bei antkapių, į akis krinta tokios formuluotės, kaip „tu amžinai išliksi mūsų širdyse“ arba „takas prie tavo kapo niekada neužžels žole“. Tokių įrašų yra gausybė. Jie liudija artimųjų įsipareigojimą saugoti žmogaus atminimą ir taip tartum garantuoti jam visuomeninį nemirtingumą.
Su tuo galima sieti ir sovietmečiu itin sustiprėjusią kapinių lankymo bei kapų tvarkymo tradiciją. Išpuoselėtas, gražiai apsodintas ir nuolat prižiūrimas kapas reiškė, kad miręs žmogus yra atmenamas, vadinasi, jis nugyveno reikšmingą gyvenimą.
– Pirmaisiais sovietmečio dešimtmečiais daugybė žmonių iš kaimų suvažiavo į miestus ir ėmė čia kurtis. Ar galima sakyti, kad kartu jie atsivežė ir tradicinius mirties ritualus, kurie tuomet imti taikyti jau miesto aplinkoje. Pavyzdžiui, dabar iš dokumentinių fotografijų gan siurrealistiškai atrodančius mirusiųjų šarvojimus daugiabučiuose, eglių šakų barstymą laiptinėse ar karsto iškėlimą per daugiabučių langą?
– Jūsų minimi tradicinių laidotuvių ženklai iš esmės atspindi tam tikrą sovietmečio laikotarpį, kai miestuose dar nebuvo šarvojimo salių. Mietuose bei rajonų centruose jos imtos statyti tik maždaug septintojo dešimtmečio viduryje.
Tačiau net ir pastačius laidojimo namus, žmonės jais naudojosi gan vangiai, mat čia nebuvo galima naudoti jokių religinių atributų, išlydėti mirusįjį su kunigu ir panašiai. Dėl šių apribojimų ir visuomenėje giliai įsišaknijusio religingumo, valstybinės šarvojimo salės žmonėms buvo nepatrauklios, todėl visą laiką jos veikė nuostolingai. Tuo tarpu savo mirusiuosius miestuose žmonės ir toliau dažniau šarvojo butuose.
Įdomu tai, kad nors iš principo privatininkų paslaugos sovietmečiu buvo draudžiamos, tačiau į smulkias paslaugas – karstų gamybą, vainikus, užrašus ant vainikų ir pan. buvo žiūrima pro pirštus. Tuo tarpu šarvojimo paslaugų privatininkai negalėjo teikti, mat tai būtų buvę pernelyg akivaizdu, o už tokią veiklą grėsė baudžiamoji atsakomybė.
Remiantis to meto statistika, palaidojimų miestuose buvo gerokai mažiau nei pačių mirčių. Tai reiškia, kad dalis mirusiųjų ne tik laidoti, bet, tikėtina, ir šarvoti jų gimtinėse kaimuose. Čia buvo ne tik daugiau vietos atsisveikinimui su velioniu nei chruščioviniuose butuose, bet ir gerokai mažesnė valdžios kontrolė.
Nors antkapių gamyba iš esmės buvo sutelkta valstybės rankose, Buitinio gyventojų aptarnavimo centruose, tačiau jų gamyba vyko ministerijų nekontroliuojamose kolūkių dirbtuvėse.
Dar vienas sovietmečio paradoksas: nors antkapių gamyba iš esmės buvo sutelkta valstybės rankose, Buitinio gyventojų aptarnavimo centruose, tačiau jų gamyba vyko ministerijų nekontroliuojamose kolūkių dirbtuvėse, kur meistrai gerokai atlaidžiau žiūrėjo į religinius motyvus, tarkime, figūrinius kryžius. O ir kolūkių pirmininkai prieš šiuos akivaizdžius faktus taip pat užmerkdavo akis. Būtent todėl apylinkių ir kaimų kapinėse kryžiai nuo antkapių niekur nedingo visą sovietmetį.
– Kaip tai galima būtų paaiškinti?
– Sovietmečio tyrimuose egzistuoja tokia sąvoka kaip „kontraktas“ tarp visuomenės ir sovietinės administracijos. Pamačiusi, kad rajonuose diegiama mirties politika iš principo neveikia, o primetamos taisyklės sukelia žmonių nepasitenkinimą, valdžia galiausiai tiesiog nuleido rankas ir į daug ką ėmė žiūrėti pro pirštus. Tiesa, tai tikrai negaliojo miestuose bei rajonų centruose, kur valdžios kontrolė buvo gerokai didesnė.
Šis „kontraktas“ yra itin akivaizdus ir dar vienu atveju. Lietuvos valdžia, norėdama Maskvai parodyti savo darbo efektyvumą, iš esmės klastojo duomenis apie šalyje vykstančias religines apeigas. Kasmet pateikiamose ataskaitose buvo nurodama, kad tokių laidotuvių mažėja, nors išties tie skaičiai buvo laužti iš piršto. Tuo tarpu tikroji situacija sovietinei Lietuvos administracijai buvo puikiai žinoma.
Kunigai valdžiai turėjo teikti ataskaitas apie tai, kiek religinių laidotuvių jie atliko per metus. Šis skaičius buvo atimamas iš visų mirusiųjų ir taip gaunamas civilinių laidotuvių skaičius. Problema ta, kad visos religinės apeigos buvo apmokestinamos, todėl kunigai teikė gerokai sumažintus skaičius. Iš esmės valdžiai tai tiko, nes šie skaičiai rodė „gerus“ ateizacijos rezultatus. Tokiu būdu skirtingos pusės dalyvavo bendroje apgavystėje ir visiems ši situacija tiko.
– O kaip tuomet „ant popieriaus“ turėjo atrodyti sovietiniam piliečiui deramos laidotuvės?
– Iš sovietmečių diegtų elementų tiek civilinėse, tiek religinėse, tiek pavyzdinių asmenybių, tiek ir paprastų žmonių laidotuvėse prigijo keli dalykai. Visų pirma – tai vainikai, kurie tapo išskirtinės pagarbos ženklu ir sovietmečiu naudoti itin masiškai.
Žmonių skaičius laidotuvėse demonstravo socialinį mirusiojo statusą – kuo daugiau dalyvių, tuo tartum reikšmingesnis yra jo atminimas.
Kitas bruožas – dalyvių gausa laidotuvėse. Iš esmės laidotuvių ceremonija buvo „atimta“ iš šeimos, artimųjų ir tapo darbo kolektyvo reikalu. Politinis to tikslas buvo ne tiek palaikyti šeimą netekties valandą, kiek kontroliuoti, kad laidotuvės būtų nereliginės. Žmonių skaičius taip pat demonstravo socialinį mirusiojo statusą – kuo daugiau dalyvių, tuo tartum reikšmingesnis yra jo atminimas.
Politinės paskatos lėmė, kad laidotuvėse ėmė masiškai dalyvauti bendradarbiai, kurie tapo net reikšmingesni už šeimos narius – juk žmogaus vertė, visų pirma, matuojama jo indėliu į kolektyvo, šalies gerovę. Jei mirdavo pensinio amžiaus žmogus, tuomet pareigą dalyvauti laidotuvėse jausdavo jo vaikų bendradarbiai ir net anūkų mokyklos ar darželio kolektyvo nariai. Ir nors ilgainiui kolektyvo kontrolės vaidmuo laidotuvėse prarado savo reikšmę, tačiau dalyvių masiškumas išliko kaip pagarbos velioniui ženklas.
– Kaip visa ši laidotuvių pompastika derėjo su modernistiniu požiūriu bei valdžios rekomendacijomis visus ritualus bei atminimo ženklus daryti paprastus, kuklius?
– Modernistinis konceptas mirties bei atminties kultūroje sovietinėje Lietuvoje visiškai žlugo. Tenka pripažinti, kad sovietinės valdžios nuostata bei požiūris į paprastų žmonių mirtis buvo labai modernus – architektai kūrė minimalistinius antkapius, žmonės buvo raginami kuo paprasčiau pagerbti savo artimuosius. Pavyzdžiui, po bolševikinio perversmo didžiuosiuose Rusijos miestuose statyti krematoriumai, tačiau Lietuvoje net ir vietos administracija suprato, kad ši idėja čia neprigis.
Iš esmės Lietuvos visuomenė į valdžios pastangas reguliuoti laidotuvių ceremonijas bei artimųjų įamžinimo formas reagavo kardinaliai priešingai. Ir toliau nemažai kur išliko trijų parų budynės prie mirusiojo, vietoj rekomenduojamos paros, siekta didelio laidotuvių puošnumo, o kapinėse artimieji statė didžiulius pinigus kainuojančius paminklus.
Beje, santūrios turėjo būti ne tik laidotuvės, bet ir gedinčiųjų emocijos. Tačiau ir čia viskas išvirto priešingai – užrašai ant laidotuvių vainikų bei antkapių tapo sentimentalūs ir itin jautrūs. Pavyzdžiui, tarpukariu epitafijos buvo religinės ir gan minimalios: „Susitiksime Viešpatyje“ ar paraginimas sukalbėti maldą.
Modernistinis konceptas mirties bei atminties kultūroje sovietinėje Lietuvoje visiškai žlugo.
Tuo tarpu sovietmečio antkapiniai užrašai jau skamba visiškai kitaip: „Mūsų ašaros nebeprikels tavęs iš šalto kapo“ ar „Gyvenimą pilną vilčių ir troškimų, nutraukė negailestinga mirtis“ ir pan. Tokį sentimentalumą sovietinė valdžia taip pat stengėsi išguiti, bet ir čia patyrė visišką nesėkmę.
Visa tai galima būtų sieti su katalikiška Lietuvos kultūrine tradicija. Tuo tarpu Estija, kuri ir tada imta pavyzdžiu, laidotuvių ritualuose bei kapinėse kuo puikiausiai prigijo modernus požiūris.
– Ar tai reiškia, kad katalikybė Lietuvoje iš principo liko paskutiniu bastionu, kur ribos sovietmečiu buvo saugomos bene labiausiai?
– Svarbu suprasti, kad čia kalbame ne apie rezistenciją, bet apie labai konkrečias kasdienybės praktikas: vienose situacijose buvo be reikšmingesnių kompromisų nusileidžiama valdžios nurodymams, o kitose – taip pat ir santykyje su mirtimi – ne.
Nemaža dalis visuomenės ir po trijų, keturių sovietizacijos dešimtmečių atkakliai darė taip, kaip jiems atrodė, kaip buvo įprasta iš anksčiau. Žinoma, nereikia manyti, kad tai buvo sąmoningas priešinimasis – tiesiog kultūriškai sovietinis mirties konceptas lietuviams buvo nepriimtinas. Kita vertus, sovietinė politika padarė įtaką ir religinėms laidotuvėms.
– Savo knygoje atkreipiate dėmesį į tai, kad anuomet ne tik gyvenime, tačiau ir prieš mirtį toli gražu ne visi žmonės buvo lygūs. Kai kurie jų tapdavo pavyzdinėmis asmenybėmis, jų laidotuvės virsdavo visuotiniu gedulu, paminklai ir atminimo ženklai jiems statyti už valstybės pinigus, o galiausiai jie patekdavo į sovietinių nemirtingųjų panteoną. Kaip tai atrodė?
– Visos valstybės gerbia savo vadovus, tačiau Sovietų Sąjunga buvo išskirtinė tuo, kad žmonių hierarchizacija čia buvo daugiapakopė. Tai labiausiai išryškėja analizuojant antkapių – daugybės antkapių – statymą už valstybės pinigus.
Kaip buvo įkainojamos šios pavyzdinės asmenybės? Tarkime, antkapis aktyviam prieškario revoliuciniam veikėjui, kuris sovietiniais metais labai nesireiškė, galėjo būti statomas už 400 rublių. Tuo tarpu aukščiausio lygio nomenklatūros atstovui, menininkui arba mokslininkui paminklas galėjo siekti ir 3 tūkst. rublių. Tai puikiai iliustruoja, kaip valstybė vertino jai ištikimus veikėjus, meno ir mokslo darbuotojus, prisidedančius prie sovietinės visuomenės kūrimo.
Bene ryškiausias to pavyzdys – tai Kauno Petrašiūnų kapinės, kur galima išvysti milžiniškus mokslininkams skirtus antkapius, neretai gerokai prabangesnius už paminklus, skirtus nomenklatūros atstovams. Panaši situacija yra ir Antakalnio Menininkų kalnelyje.
Įdomu ir tai, kad nors paminklų riba buvo 3 tūkst. rublių, tačiau dažnai įsijungdavo mirusiojo artimieji arba profesinės – rašytojų, dailininkų ar kompozitorių – sąjungos, kurios nepasitenkindavo standartiniu įmažinimu, o užsakydavo individualų antkapio projektą. Šitaip paminklų sumos nusipelniusiems veikėjams kartais išaugdavo net ir iki 9 tūkst. rublių.
Vėlyvuoju sovietmečiu jau ir Lietuvos SSR Ministrų taryba nebesilaikė 3 tūkst. rublių ribos ir iš karto nuspręsdavo statyti antkapius už 5 tūkst. rublių. Turint galvoje, kad tuo metu vidutinis mėnesinis uždarbis siekė 170 rublių, toks vyriausybės išlaidavimas antkapiams tiesiog pribloškia.
– Kaip į tokią prabangą ir pompastiką reagavo paprasti mirtingieji?
– Dalyje visuomenės pradėjo veikti labai panašus mechanizmas: paprasti žmonės savo artimiesiems taip pat ėmė statyti prabangius antkapius. Žinoma, ne už 7 tūkst. rublių, tačiau net ir 2 ar 3 tūkst. tuomet buvo milžiniški pinigai. Šitaip simboliškai kapinėse buvo siekiama įtvirtinti visuomeninį mirusiojo statusą.
Vėlyvuoju sovietmečiu Lietuvoje itin madingas tapo Karelijos granitas. Tai buvo prestižinis akmuo, skirtas antkapiams: žmonės jo laukdavo, stengdavosi gauti per blatą ir mokėjo už jį didžiules sumas. Aštuntajame dešimtmetyje, išplitus naujai akmens šlifavimo technologijai, tokie prabangūs antkapiai kai kuriuose Lietuvos rajonuose ėmė dygti masiškai. Labai charakteringas tokių kapinių pavyzdys yra Marijampolėje.
Čia suveikė keletas faktorių. Vienas jų – tai finansinės žmonių galimybės statyti kelerių metų atlyginimus siekiančius antkapius. Tačiau ne ką svarbiau buvo ir tai, ką galima įvardyti savotiškomis varžytuvėmis vykusiomis kapinėse: kaimynui pasistačius prabangų paminklą, tokio pat prireikia ir kitiems. Šitaip žmonės ne tik demonstravo savo artimojo „nemirtingumą“, tačiau ir simboliškai kėlė savo pačių socialinį prestižą.
Savojo tyrimo metu teko aplankyti gan daug įvairių Lietuvos rajonų kapinių. Labiausiai iš visų išsiskiria Žemaitijos miestelių ir kaimų kapinės. Čia neretai susidaro įspūdis, kad sovietmečio išvis gal nebuvo: kokius antkapius žmonės statė prieš pusę amžiaus, tokius jie statė ir vėliau. Be abejo, rajonų centruose situacija ir čia buvo kiek kita.
Šitaip žmonės ne tik demonstravo savo artimojo „nemirtingumą“, tačiau ir simboliškai kėlė savo pačių socialinį prestižą.
– O kiek šiandieniniame mūsų santykyje su mirtimi, laidojimo ritualuose bei atminties formose tebėra gyvos tradicijos, kurios buvo įdiegties sovietmečiu? O gal daug ko atsikratėme savaime?
– Reikia pripažinti, kad galiausiai sovietmečiu diegta modernizacija mus pasivijo, tačiau tai nulėmė ne ideologinis spaudimas, o ekonominiai argumentai – kuklesni antkapiai tiesiog tapo savaime suprantama norma. Nors, žinoma, šiandien kapinėse taip pat pasitaiko labai ištaigingų antkapių.
Kai kur laidotuvėse iki šiol išliko „privalomas“ bendradarbių dalyvavimas mirus kolegos tėvams, broliams ar seserims. Ši praktika taip pat pamažu keičiasi ir žmonės nebūtinai darbe praneša apie savo artimųjų netektį. Per pastaruosius du dešimtmečius iš laidotuvių akivaizdžiai buvo išguiti vainikai, artimiesiems prašant velionį pagerbti tiesiog vienu gėlės žiedu.
Pamažu ima sugrįžti tai, kas sovietmečiu buvo išstumta į antrą planą – tai šeimos kapai. Šitokia praktika buvo paplitusi tarpukariu, tuo tarpu sovietmečiu itin akcentuoti individualūs kapai. Dabar stebima net nauja tendencija perkelti individualiuose kapuose buvusius palaikus į bendrą šeimos kapavietę. Tai, neabejotinai, turi ir praktinę reikšmę.
Labiausiai kas išliko iš sovietmečio – ir apie tai mes mažai susimąstome – tai masinis kapinių lankymas per Vėlines ir čia paliekami kalnai gėlių bei žvakių. Nesakau, kad tai labai blogas įprotis ar šią tradiciją reikėtų naikinti. Ne. Naudinga vien žinoti, kad tokia masinė kapinių lankymo tradicija buvo įdiegta būtent sovietmečiu ir ji iki šiol yra labai tvirtai suleidusi šaknis mūsų dabartyje.
