Vis dėlto smalsumas ir meilė gamtai Rupertą nuvedė į Prancūziją, kur jis paniro į duonos kepimo paslaptis. Šiuo metu vyras gyvena Lietuvoje, dirba savo įkurtoje kepykloje, o birželio 28–29 dienoms visus norinčius bent trumpam tapti duonos kepėjais kviečia pasimatyti Anykščiuose. Čia vyksiančiame šeimų festivalyje „Nuotykiai tęsiasi!“ Ruperto komanda ves „Gyvos duonos“ kepimo dirbtuves.
Su Rupertu Dunnu pasikalbėjome apie iki Lietuvos atvedusį kelią, gyvos duonos kepimo subtilybes, sąmoningą ūkininkystę, senąsias tradicijas ir duonininkus vienijančias vertybes.
– Rupertai, jūsų gyvenimo istorija nepaprastai įdomi. Gimėte Jungtinėje Karalystėje ir vaikystę praleidote atokiame Velso slėnyje. Po socialinių mokslų studijų ilgai dirbote bendruomenės vystymo srityje, o prieš daugiau nei dešimtmetį nusprendėte pasinerti į dirvožemio, grūdų ir duonos pasaulį. Kas jus įkvėpė ir paskatino iš pagrindų keisti profesinę kryptį?
– Priežasčių buvo ne viena, bet turbūt labiausiai šį sprendimą nulėmė noras gyventi prasmingiau, sąmoningiau, pajusti tiesioginį ryšį su žeme, oru, ugnimi, vandeniu. Ieškojau veiklos, kuri būtų naudinga tiek motulei gamtai, tiek žmonėms. Mane domino ūkininkystė, žemės dirbimas, o duonos kepimas leido visa tai suderinti.
– Pasirinktas kelias jus nuvedė į Prancūziją. Ten duonos kepimo meno mokėtės iš vietinių ūkininkų-kepėjų (pranc. paysan boulangers), kurie patys augina grūdus, mala miltus ir kepa tradicinę duoną. Pasisėmęs įkvėpimo grįžote į JK ir šios filosofijos pagrindu įkūrėte pirmąją savo kepyklą. Kaip manote, kodėl prancūziškas požiūris į šį amatą jus taip stipriai paveikė? Kuo jis skiriasi nuo duonkepystės tradicijų jūsų gimtinėje?
– Mane labai įkvėpė tenykščių kepėjų puoselėjama ūkininkavimo filosofija. Prancūziška tradicija kepti duoną iš to, ką pats esi užsiauginęs, iš esmės skiriasi nuo pasaulyje vyraujančio komercinio požiūrio į grūdus ir duoną. Norėjau, kad dukros ne girdėtų mane kalbantį apie savo darbą, o pačios savo akimis matytų, kuo užsiimu. Be to, kepti duoną įsikūrus ūkyje, gamtos apsuptyje, malkomis kūrenamoje krosnyje yra visiškai kitokia patirtis. Manęs niekada nedomino darbas komercinėje kepykloje miesto centre.
– Jungtinėje Karalystėje jūsų kelionė nesibaigė – atvykote į Lietuvą, susipažinote su vietiniais kepėjais. Kaip viskas susiklostė? Galbūt Lietuvoje radote tai, ko neaptikote kitur?
– Čia gyvena mano dukros, jų mama yra lietuvė. Nepasakyčiau, kad Lietuvoje radau kažką, ko nėra kitur – visame pasaulyje žmonėms svarbios tos pačios vertybės. Bet man labai patinka Lietuvos kaimiškumas, tradicinį gyvenimo būdą išlaikiusios gyvenvietės, jūsų ryšys su folkloru, kraštovaizdžiu, miškais. Viskas čia susiję daug gilesniais, už materialius dalykus svarbesniais saitais.
Atvykau čia su duonkepe priekaboje, su akmeninėmis girnomis ir kviečių grūdais. Mane labai maloniai priėmė netoli Širvintų įsikūręs Martinėlių šeimos ūkis. Ten įsirengiau vietą grūdams malti, laikiną kepyklą ir pradėjau kepti duoną. Esu dėkingas už man padėjusių žmonių nuoširdumą ir paramą.
– Savo įkurtoje kepykloje „Gyva duona“ esate subūręs komandą, kuri jus lydi viso šio ilgo proceso metu – nuo senovinių grūdų veislių auginimo ir malimo akmeninėmis girnomis iki lėto, dėmesingo duonos kepimo. Kaip gimė šios kepyklos idėja? Ar ilgai ieškojote tinkamų žmonių ir kokių nuotykių patyrėte kelyje?
– Šį nedidelį šeimos verslą pradėjome su buvusia žmona Indre. Viską darėme patys: priiminėjome užsakymus, malėme grūdus, kepėme duoną, ją išvežiojome. Po sudėtingo skyrybų proceso prisijungė nauji partneriai, kepykla išsiplėtė. Persikėlėme į kitą kaimą, ten pasistatėme namą ir įsirengėme kepyklą iš šieno briketų. Statybas pradėjome rugsėjo pabaigoje, o vasarį jau kepėme duoną. Netrukus sulaukiau labai netikėto ir malonaus siurprizo – iš Prancūzijos man padėti atvyko senas draugas Jeanas-Marcas. Esu dėkingas kolegoms Domui ir Benitai, padedantiems tvarkyti įvairiausius, ypač su lietuvių kalba susijusius reikalus, o bičiulė Ilona pagelbėja išvežiojant užsakymus.
Dažnai leidžiu gyvenimui tiesiog tekėti sava vaga. Kai turi idėją ir nori nuveikti kažką prasminga, pati visata tau padeda. Taip nutiko ir su „Gyva duona“.
Kepykla gimė iš noro puoselėti tradicines vertybes ir pagarbą dirvožemyje vykstantiems gyvybiniams procesams, augalams, gamtos elementams, rankų darbui.
– Lietuvoje duona nuo seno laikoma šventa. Iš vaikystės pamenu, kaip ant žemės nukritusią duonos riekę močiutė liepdavo pakelti, pabučiuoti ir suvalgyti, nes buvo tikima, kad ją išmetęs gali prisišaukti badą. Kiti sakydavo, kad valgantys sausą duoną tampa puikiais plaukikais, jiems nebaisios audros. Ar esate susidūręs su panašiais prietarais ir įsitikinimais kitose kultūrose?
– Taip, žinau, kad lietuviai turi labai gilias ruginės duonos tradicijas. To paties negaliu pasakyti apie savo šalį. Šio paveldo neišsaugojome, mano aplinkoje nebuvo tradicijos kepti duoną. Nors pamenu vieną seną velsietišką legendą apie iš vandens išnirusios mergelės širdį bandžiusį užkariauti jaunuolį, pasižadėjusį iškepti kepalą duonos. Pirmi du jo bandymai buvo nesėkmingi: vieną kartą duona ne visai iškepė, o kitą perkepė. Tačiau trečias kepalas pavyko puikiai: jaunuolis gavo merginos ranką, o šioji jųdviejų vaikus vėliau išmokė vaistažolių paslapčių. Tas kaimelis iki šiol garsėja vaistažolėmis gydančiais žmonėmis.
– Man atrodo, kad duonininkų bendruomenė kažkuo panaši į bitininkus: visus šiuos žmones vienija tos pačios vertybės ir pagarba lėtam, atidžiam darbui. Kas jus sieja su duonos kepėjų bendruomene?
– Taip, mes – bendruomenė, bet visi esame užsiėmę ir gyvename kiekvienas savo gyvenimą. O artimiau bendrauti tikrai norėtųsi. Man labai daug padėjo Vilniuje gyvenantis ir savo kepyklą turintis draugas Mindaugas. Jo visada galiu paklausti patarimo, pasitarti dėl tiekėjų. Manau, kad mūsų bendruomenę labiausiai vienija dėmesys sveikai raugo fermentacijai, duonos gamybai be jokių priedų. Parduotuvėse matau raugo duona vadinamų kepinių, bet jų sudėtyje yra invertuotojo cukraus sirupo, o tai jau nėra tikra raugo duona. Tam, kad vyktų fermentacijos procesas, reikalingi miltuose esantys baltymai, negali tiesiog į tešlą įberti cukrus.
– Birželio 28–29 dienoms Anykščiuose vyksiančiame šeimų festivalyje „Nuotykiai tęsiasi!“ „Gyvos duonos“ komanda su jūsų kolega Jeanu Marcu Albisetti ves kepimo dirbtuves vaikams ir suaugusiesiems. Kokie atradimai laukia mažųjų kepėjų?
– Oi, visi plušės iš peties! Visas fermentacijos procesas trunka apie šešias valandas, todėl su juo susipažinti nebus pakankamai laiko. Tačiau dirbtuvių dalyviai galės pasigaminti raugo paplotėlių, išbandyti jėgas kuldami kviečius. Bus aptarta, iš ko susideda duona, o lauktuvėms visi gaus raugo ir miltų, kad bandymus galėtų tęsti namuose.
– Tikiu, kad rankomis minkydami duoną ne tik šiek tiek pristabdome beprotiškai skubantį pasaulį, bet ir ugdome kantrybę, nors trumpam grįžtame prie savo šaknų ir atgaiviname ryšį su protėviais. Kaip manote, kokias dar savybes žmogui padeda puoselėti duonos kepimo procesas?
– Duona kepama tam tikru ritmu, susidedančiu iš darbo ir poilsio. Minkome duoną, tada paliekame ją iškilti. Mokomės įsiklausyti į savo pojūčius, tobuliname juslinius sugebėjimus.
– Ateinančio festivalio šūkis – „Aplink pasaulį per dvi dienas!“. Jeigu galėtumėte laiku ar erdve nukeliauti bet kur, kokią vietą ar laikmetį aplankytumėte ir ką iš ten parsivežtumėte?
– Norėčiau pagyventi klestinčiame ikikrikščioniškos Lietuvos kaime, kai žmonės visiškai pasinerdavo į skirtingų metų laikų apeigas. Lauktuvėms parsivežčiau šiek tiek raugo! (šypsosi)
Festivalį šeimoms „Nuotykiai tęsiasi“ organizuoja literatūros pažinimo programa „Vaikų žemė“, Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešoji biblioteka ir VšĮ „Mokyklų tobulinimo centras“. Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Anykščių rajono savivaldybė. Informacinis partneris 15min.
