Sekite 15min Google
Pasitelkdama archajiškas praktikas, lietuvių mitologiją ir eksperimentinį videomeną, menininkė tyrinėja žmogaus santykį su gamta, kūnu, atmintimi ir galios mechanizmais. Jos darbuose raganystė tampa būdu permąstyti šiuolaikinį pasaulį, o laukinis, socialinėms normoms nepaklūstantis kūnas – galimybe pasipriešinti kontrolei. Su menininke kalbamės apie magijos vietą technologijų persmelktoje kasdienybėje, moterų atmintį, queer mitologiją ir gamtos gebėjimą susigrąžinti net griežčiausiai kontroliuotas teritorijas.
– Ritualai, maginės praktikos ir archajiškos pasaulėžiūros užima svarbią vietą tavo meninėje praktikoje. Šios temos plėtotos parodoje „Raganų dienoraščiai“ (VDA galerija „5 malūnai“, Vilnius), taip pat 2026 m. Biržų krašto muziejuje „Sėla“ pristatytoje parodoje „Kasdieniai burtai“. Kokią reikšmę ritualai ir maginės praktikos įgyja šiuolaikiniame pasaulyje? Ar jie gali pasiūlyti alternatyvą technologinei kultūrai, kurioje atmintis vis labiau siejama su nuolatiniu tikrovės stebėjimu, fiksavimu ir archyvavimu?
– Kai tik pradėjau šiuolaikinės skulptūros magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje ir ėmiau aktyviau plėtoti savo meninę praktiką, daug dėmesio skyriau maginiams ritualams ir bandymams užčiuopti santykį su gamta. Tuo metu gyvenau nedideliame Senamiesčio bute, kuriame šildžiausi malkomis. Norint užkurti pečiuką, pačiai reikėdavo susirinkti ar pasiruošti šakaliukų. Beveik kasdien eidavau į mišką, filmuodavau besikeičiančią gamtą, bandydavau joje užčiuopti magiją, gyvybės perteklių ir susiliejimą su gamta.
Prisimenu, kaip kartą turėjau atsidaryti sąskaitą banke. Kadangi tuo metu nuotoliniu būdu to padaryti dar nebuvo galima, išsiruošiau į Konstitucijos prospektą, į vieną iš stiklinių verslo centrų. Laukdama susitikimo stebėjau aplinką, dirbtinius augalus, bendravau su darbuotoja. Išėjusi iš pastato įsijungiau „Kamanių šilelio“ dainą ir labai įstrigo žodžiai: „Tomulioje gegutė kukuoja, lelumai lelumai“. Tą akimirką labai stipriai pajutau kontrastą tarp dviejų pasaulių.
Išėjimas iš savo kasdienio burbulo, kuriame kiekviena diena buvo lydima savotiškų ritualų – ugnies kūrenimo, rudens vainikų pynimo, žvakių degimo blogosioms dvasioms atbaidyti ir nuolatinio bendravimo su gamta, – privertė kitaip pažvelgti į šiuolaikinį gyvenimo būdą. Jis man pasirodė kupinas skubėjimo, socialinių tinklų ir technologijų kuriamos laiko fragmentacijos, netikrumo ir butaforiškumo. Atrodė, kad esame vis labiau atsieti nuo gamtos pasaulio.
Maginės praktikos, dažnai kylančios iš etnografinių papročių ir kasdienių buitinių žinių, man padeda šį ryšį atkurti. Nors tokia buitis sudėtingesnė, reikalauja daugiau laiko ir fizinių pastangų, ji atrodo tikresnė, mažiau plokščia ir talpinanti daugiau prasmių. Joje slypi žinojimas, kurį turėjo mūsų proseneliai: gamta jiems buvo ne vien išteklių talpykla, bet gyva aplinka, kurios dalimi jie patys jautėsi.
Galbūt būtent čia matau ir ritualų reikšmę šiandien – jie leidžia susigrąžinti laiko, kūniškumo ir aplinkos patyrimą. Atmintis tokiu atveju saugoma ne vien pasakojimais ar archyvais, bet ir pačia praktika: kartojamais veiksmais, sezoniniais ciklais, iš kartos į kartą perduodamomis žiniomis. Tai atmintis, kuri nėra tik saugoma, bet nuolat iš naujo išgyvenama.
– Baigusi dailėtyros bakalauro studijas, pasirinkai ne teoretikės kelią, o meninę praktiką – Vilniaus dailės akademijoje įgijai skulptūros magistro laipsnį. Kas paskatino šį posūkį nuo meno tyrinėjimo prie jo kūrimo? Kaip dailėtyros studijos formavo tavo meninį mąstymą ir ar teorinis pasirengimas turi įtakos tam, kaip savo kūryboje nagrinėji žvilgsnio, matomumo ir reprezentacijos klausimus?
– Į dailėtyros studijas pasukau norėdama išsiaiškinti, kas slypi už to, ką jauti žiūrėdamas į meną. Dailės istorijos studijos suteikė platų kultūrinio lauko išmanymą, tačiau neatskleidė to sunkiai nusakomo perviršio, kurį patiri susidūręs su meno kūriniu. Todėl jau bakalauro studijų metais šį perviršį pradėjau bandyti užčiuopti per kūrybą, o vėliau pasukau į šiuolaikinės skulptūros studijas.
Iš pradžių kurdama negalėjau negalvoti apie milijoną skirtingų kontekstų. Nuolat keldavau sau klausimus: ar savo kūryboje neišnaudoju gamtos? Ar feministinė prieiga nėra tik tam tikra butaforija? Kartais šis nuolatinis permąstymas sukeldavo net savotišką neveiksnumą – tiek daug galvodavau, kad nebegalėdavau kurti.
Tačiau ilgainiui, labiau susiformavus mano meninei praktikai, svarbia jos dalimi tapo ritualinės praktikos, kuriose turėjau išmokti paleisti kontrolę ir pasinerti į patį patyrimą. Vis dėlto tai nereiškia, kad teoriniai klausimai išnyko. Priešingai, kai kūrinys jau būna užbaigtas ir galiu į jį pažvelgti iš šalies, vėl grįžtu prie kritinio vertinimo: permąstau galios santykius, klausiu savęs, kiek etiška taip intymiai filmuoti gamtą, ar queer personažai tinkamai reprezentuojami, ar neperžengiu ribų, kurių neturėčiau peržengti.
Atrodo, teorinis bagažas suteikia tam tikrą matymą, kurio visiškai jau nebegali atsisakyti. Išmoksti atpažinti tam tikrus ženklus, dėsningumus, simbolius ir nebegali apsimesti, kad jų nėra. Todėl man svarbu atrasti pusiausvyrą tarp teorinio sąmoningumo ir galimybės kūryboje pasiduoti patyrimui, nebandant visko iš anksto sukontroliuoti.
– Moteriškosios genealogijos, kūniškos atminties ir iš kartos į kartą perduodamo žinojimo temos nuosekliai plėtojamos parodose „Gyslos“ (galerija „Meno parkas“,) ir „Sąaugos“ (galerija „Muitinė“). Kaip šiuose projektuose asmeninė ir šeimos atmintis susipina su kolektyvine atmintimi? Ar menas gali suteikti matomumą moterų patirtims, kurios liko už oficialių istorinių pasakojimų ribų, kartu išsaugodamas jų intymumą ir teisę likti nematomoms?
– Dažnai juokauju, kad vaikystėje man atrodė, jog augau savotiškame kovene, apsupta keturių tetų. Vyrai mūsų giminėje nebuvo labai ryškiai jaučiami ar matomi – per giminės susibūrimus jie dažniausiai likdavo nuošalyje, o tetos ir mama ant savo pečių laikė visą šeimos ūkį. Kūčių, Velykų, Vėlinių susitikimai man dabar primena savotiškus raganų susibūrimus. Prisimenu, kaip per Žolines jos rinkdavo didžiules puokštes, iš kurių pindavome vainikus, pasakodavo apie kiekvieno augalo reikšmę. Net ir maži kasdieniai ritualai bei žinios apie augalus buvo perduodami iš močiutės ir prosenelės.
Šių patirčių perkėlimas į meninę praktiką ir jų mitologizavimas leidžia prisilieti prie kolektyvinės atminties klodų. Manau, daugelis mūsų turėjo panašių patirčių ir tradicijų, tačiau dalis jų ilgainiui pasimetė dėl technologinių ir politinių pokyčių. Per meną siekiu iš naujo interpretuoti šias perduotas praktikas, išryškinti moterų bendrumą, atsiskleidžiantį per kūniškumą, kasdienius veiksmus ir tradicijas. Mitologizavimas man leidžia šias patirtis ištraukti iš užmaršties, kartu išsaugant jų intymumą.
– Videokūrinyje „Mutacijos“ lietuvių mitologiniai personažai – laumė ir velnias – perkuriami kaip queer figūros, permąstant jų santykį su lytimi, kūniškumu ir socialinėmis normomis. Ką tau atveria toks mitologijos perinterpretavimas? Ar šias figūras galima suprasti kaip pasipriešinimą normatyviniam žvilgsniui, siekiančiam kūnus ir tapatybes klasifikuoti bei kontroliuoti?
– Man atrodo, kad šiandien etnografinį paveldą vis dažniau savinasi dešiniosios radikalios politinės jėgos, siedamos jį su tariamai tradicine, heteronormatyvia lietuviška tapatybe. Taip tarsi iš bendro kultūrinio paveldo išstumiamos LGBTQ+ bendruomenės ir kitos tapatybės, kurios neatitinka tokio įsivaizdavimo.
Man buvo svarbu pažvelgti į lietuvių mitologiją iš kitos perspektyvos ir susigrąžinti tas jos dalis, kurios tarsi buvo išmestos iš oficialaus archyvo. Čia man artimos ir filosofės Donnos Haraway idėjos apie ribų tarp žmogaus ir nežmogaus, gamtos ir kultūros, skirtingų gyvybės formų kvestionavimą. Jos leidžia mąstyti apie pasaulį kaip nuolat kintantį santykių tinklą, kuriame tapatybės nėra statiškos ar griežtai apibrėžtos.
Laumė ir velnias man yra įdomūs būtent dėl savo neapibrėžtumo, jų gebėjimo peržengti įprastas ribas. Norėjosi šias mitines būtybes perkurti, suteikti joms fluidiškus kūnus ir queer tapatybes, tarsi sugrąžinti į kultūrinę atmintį tai, kas joje buvo pamiršta ar neįtraukta. Man tai yra būdas susigrąžinti mitologiją kaip gyvą, nuolat kintantį paveldą, kuris priklauso ne vienai konkrečiai tapatybės ar ideologijos sampratai. Džiaugiuosi, kad šiame savo kūrinyje dar kartą bendradarbiavau su brangia bičiule, performanso menininke Julius Jančauskas, įkūnijusia mitologinę Laumės figūrą.
– 2024 m. Trakų Vokės dvaro sodyboje pristatytoje parodoje „Laukinis švelnumas“ ir 2026 m. Vilniaus galerijoje „Arka“ surengtoje bei tavo kuruotoje grupinėje parodoje „Susipynę kūnai“ archajiškos pasaulėžiūros susitinka su šiuolaikinėmis kūniškumo, tapatybės ir technologijų problemomis. Kokias naujas prasmes atveria šių skirtingų pasaulėžiūrų suartinimas? Ar archajiškos praktikos gali tapti alternatyva šiuolaikiniams stebėsenos, dominavimo ir išnaudojimo mechanizmams?
– Man atrodo, archajiškoje pasaulėžiūroje labai svarbus žmogaus ir gamtos ryšys. Žmogus nėra suvokiamas kaip atskiras nuo aplinkos, jis yra jos dalis ir nuolat su ja sąveikauja. Čia man artimos filosofo Timothy Mortono idėjos apie tai, kad negalime savęs atskirti nuo gamtos, nes esame įsipynę į sudėtingus ekologinius ryšius ir priklausome vieni nuo kitų.
Atsigręžimas į archajišką pasaulėžiūrą leidžia permąstyti ir mūsų santykį su gamta. Užuot žvelgę į ją kaip į išteklių ar objektą, kurį galime kontroliuoti ir išnaudoti, galime pradėti ją suvokti kaip artimą, nuo mūsų pačių egzistavimo neatsiejamą aplinką. Tuomet kenkdami gamtai iš esmės kenkiame ir sau. Man atrodo, toks santykio pokytis gali mažinti dominavimo ir išnaudojimo logiką, nes vietoj hierarchinio santykio atsiranda tarpusavio priklausomybės ir atsakomybės suvokimas.
– Videokūrinyje „Išnykusios zonos“, filmuotame buvusiuose sovietiniuose kariniuose objektuose, pasirodai tarp apleistos karinės infrastruktūros griuvėsių, įkūnydama gyvūnišką, įprastoms socialinėms normoms nepaklūstantį buvimo būdą. Kaip šiame kūrinyje susijungia istorinės galios palikimas ir mėginimas peržengti disciplinuoto kūno ribas? Ar gyvūniškumas gali tapti pasipriešinimo socialinės ir politinės kontrolės mechanizmams forma?
– Filmuojant „Išnykusias zonas“ Latvijoje, Irbenėje, Ventspilyje ir kt., man buvo labai įdomu stebėti, kaip gamta pamažu susigrąžina buvusias karines ir žvalgybines teritorijas. Medžiai ardo pastatų sienas, betoninės konstrukcijos trupa, o anksčiau griežtai kontroliuotos ir saugomos zonos pamažu tampa laukinėmis. Mane ypač domino gauromečiai, kurie dažnai pradeda augti statybvietėse ar vietose, kuriose buvo gaisrų. Etnobotaninėse tradicijose šiam augalui taip pat priskiriama žemę valanti savybė. Man tai tapo savotišku gamtos atsinaujinimo ir teritorijos gijimo įvaizdžiu.
Šiame kontekste norėjau pažvelgti ir į žmogaus kūną – kaip jis galėtų egzistuoti tokioje aplinkoje, atsisakydamas įprasto socialiai disciplinuoto elgesio. Videoperformanse kūnas tampa nestabilia teritorija, kurioje nyksta ribos tarp žmogiško ir gyvūniško, sąmoningo ir instinktyvaus. Man buvo įdomu įsivaizduoti žmogų, kuris nebesielgia pagal įprastas socialines taisykles, o juda, uostinėja, reaguoja į aplinką ir egzistuoja beveik gyvūniškai.
Manau, gyvūniškumas gali tapti pasipriešinimo socialinės ir politinės kontrolės mechanizmams forma, nes jis leidžia suabejoti tuo, kas laikoma priimtinu elgesiu ir kokiu turėtume būti. Mes turime daug gyvūniškumo savyje, tačiau socialinės normos mus nuolat disciplinuoja: kaip turime elgtis, sėdėti biure, judėti viešumoje, kontroliuoti savo kūną ir emocijas. Man įdomu, kas nutiktų, jei leistume sau bent trumpam atsisakyti šios kontrolės. Šiame kūrinyje apleista karinė infrastruktūra ir laisviau egzistuojantis kūnas susitinka kaip dvi skirtingos kontrolės sistemos irimo galimybės.
– „Išnykusiose zonose“ gyvūnišką laisvę įkūnijantis kūnas kartu tampa kameros stebėjimo ir fiksavimo objektu. Čia išryškėja paradoksas: mėginimas ištrūkti iš disciplinuojančių normų pats yra užfiksuojamas vaizdu. Kiek šis prieštaravimas svarbus kūrinio sumanymui? Ar videomenas, pasitelkdamas tas pačias technologijas, kuriomis grindžiama šiuolaikinė stebėsena, gali permąstyti ar net pakeisti stebinčiojo ir stebimojo galios santykį?
– Man ir norėjosi šiek tiek sutrikdyti žiūrovą, priversti jį suabejoti tuo, ką mato. Personažas juda neįprastai, nesivaržo, nesigėdija savo kūniškumo, elgiasi taip, kaip žmogus įprastai nesielgtų viešoje erdvėje. Jis kasosi, uostinėja, juda keistais, sunkiai atpažįstamais būdais ir tarsi balansuoja tarp žmogiškos ir nežmogiškos būtybės.
Ypač svarbi man yra akimirka, kai susitinka personažo ir žiūrovo žvilgsniai. Įdomu, ar šis susitikimas neužkabina kažko, nuo ko pats žmogus galbūt stengiasi pabėgti ar atsiriboti. Žiūrovas ateina į galeriją, patogiai įsitaiso stebėtojo pozicijoje ir žvelgia į keistą, disciplinuotam žmogaus elgesiui nepaklūstančią būtybę. Tačiau pats žiūrovas bei būdas, kuriuo jis žvelgia į meno kūrinį, taip pat yra socialinių normų ir disciplinos suformuotas. Man svarbu šį santykį šiek tiek apversti – kad stebimas personažas ne tik taptų vaizdo objektu, bet ir pats galėtų pažvelgti į stebintįjį, suardydamas įprastą galios santykį.
Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos (LMTLT) finansuojamą podoktorantūros stažuotės projektą „Stebėsena šiuolaikinėse meno praktikose: atmintis, išnaudojimas ir lytis“ (sutarties Nr. S-PD-24-127), įgyvendinamą Vilniaus dailės akademijoje.
