Svečiavomės gerbiamo lituanisto namuose Lazdynuose, tuomet nė nenumanydami, kad po kelių savaičių neteksime šio darbštaus, atkaklaus, šilto ir giedro žmogaus, taip įkvepiančiai kalbančio apie nesibaigiančių darbų horizontus ar nenuolaidžiai kritikuojančio trumparegiškus genialiųjų mūsų rašytojų pasmerkimus. B.Kondratas kaip tik buvo gavęs serijos „Kūrėjų pėdsakais“ 26 knygos „Utenos kraštas“ maketą ir ketino pradėti skaityti korektūrą. Džiaugėsi turįs pagalbininkų ir tvirtino, kad jį globoja geroji dvasia.
Nufilmuotas išsamus interviu, kuris paskelbtas Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos tvarkomoje Vilniaus regiono bendruomenių kraštotyros svetainėje „Bičių korys“. Kadangi tai veikiausiai paskutinis išsamus pokalbis su B.Kondratu, transkribuotu rašytiniu interviu nuspręsta pasidalinti ir su platesne visuomene.
Vaikystė Tauruose, kalvio ir medicinos seselės šeimoje
– Gerbiamas Benjaminai, serijos „Kūrėjų pėdsakais“ šeštojoje knygoje, skirtoje Tauragei, aprašote savo šaknis, kurios yra iš dalies ukrainietiškos. Jūsų pavardė nuo gimimo buvo „Kondratenka“. Papasakokite apie savo vaikystę.
– Taip, mano tėtis Aleksas Kondratenka buvo ukrainietiškos kilmės. Mano senelis Vasilijus Kondratenka XIX a. pabaigoje buvo paimtas iš Poltavos, iš Ukrainos, į caro kariuomenę, ir tarnavo pasienyje su Prūsija, apie Vaidilus (Tauragės r.). Kai baigė tarnybą, pasiliko, nes vedė lietuvę, evangelikę Mariją Mėlingytę, sukūrė šeimą. Mano senelių šeimoje augo net šeši vaikai.
Tėvas dusyk buvo Amerikoje. Pirmąsyk nuvyko ten 1913 m., pas brolį uždarbiauti. Bet prasidėjo I pasaulinis karas, ir visus Rusijos piliečius atšaukė. Kadangi Tauragėje pas gerą vokiečių meistrą kalvį buvo pramokęs kalvystės, tai caro kariuomenėj tarnavo kalviu šarvuotam traukinyje ir atsidūrė Sibire. O ten vyko kovos, A.Kolčiakas, baltieji, raudonieji, buvo suirutė ir siautė šiltinė. Tėvas užsikrėtęs pateko į ligoninę Omske. O mano mama, Marija Bublikova, buvo medicinos sesuo, ištraukė jį iš mirties, taip jie susipažino ir tėvas jau ne vienas grįžo į Lietuvą.
Tėvas dirbo kalviu, nusipirko didelę jaują, padalijo pusiau: iš vienos pusės buvo gyvenamoji dalis, iš kitos pusės – kalvė. Bet įbrido į skolas, ir 1932 m. išvyko į Kanadą uždarbiauti. Pataikė į pasaulinę ekonomikos krizę, tad nelabai ką uždirbo.
Mūsų šeimoje užaugo šeši vaikai: 3 sūnūs ir 3 dukros. Iš sūnų pirmas – Mikalojus, antras – Vladas, aš – trečias. Teko skaityti, kad hebrajiško vardo „Benjaminas“ viena iš reikšmių yra „paskutinis šeimos sūnus“. Gal kunigas nujautė, kad daugiau sūnų nebebus. Bet paskui dar gimė mano sesuo. Jau nebėra gyvų vyresniųjų brolių ir seserų. Jauniausioji sesuo Eugenija tebegyvena Tauragėje.
Vaikystėje įpratau prie knygos. Nuo 1940 m. mokiausi Tauragėje pradinėje mokykloje, kasdien vaikščiojau po 2,5 km. Karo metais buvo labai sunku, vokiečiai mus mėtė iš vieno pastato į kitą, užimdami geresnius pastatus ligoninėms. Bet vasaromis turėjau gerų progų skaityti. Mūsų bajoriškos kilmės kaimynai Šimkevičiai, gyvenę kitoje plento pusėje, kultūringa šeima, turėjo labai turtingą biblioteką, susipirkę beveik visas prieškariu pasirodžiusias knygas. Tai aš pasiskolindavau iš jų nuotykinių knygų. O man reikėdavo vasarą ganyti karvutę, tad ganydavau ir skaitydavau, taip pripratau prie knygos.
Mūsų šeimoje viskas buvo gerai iki II pasaulinio karo. Tėvas buvo įsirengęs kalvę, susipirkęs instrumentus, gerai laikėsi. Žemės nedaug turėjom, apie 2 ha. Mama buvo tarnavusi kunigaikščio Vasilčikovo dvare, tai po 1922 m. reformos gavo truputį žemės. Buvome įsikūrę netoli plento į Tauragę. Bet prasidėjus karui, pinigai žlugo, žmonės ėmė mokėti degtine, o tai buvo pražūtis. Dar bjauriau tapo pokario metais, kai susikūrė kolchozai. Iš tėvo visą kalvę konfiskavo. Davė tokią knygutę, kurioje žymėdavo darbadienius, tai aš ją vadinau „vargadienių knyga“. Tėvą ėmė žlugdyti tas gėrimas, namuose prasidėjo nesantaika.
Stojo sunkūs metai, bet aš kažkaip kabinausi. Mano vyriausias brolis Mikalojus irgi buvo knygius, istorikas, tai aš iš jo ėmiau pavyzdį, stiebiausi, stengiausi, savarankiškai dirbau. Ir baigiau vidurinę mokyklą sidabro medaliu.
Mano vyriausias brolis Mikalojus irgi buvo knygius, istorikas, tai aš iš jo ėmiau pavyzdį.
Daug skaičiau, o 1945 m. pradėjus lankyti Tauragės vidurinės mokyklos 5 klasę, mano lietuvių kalbos mokytoju tapo Jonas Navasaitis, labai įdomi asmenybė. Buvo griežtas, kartais mus pabardavo, reikalaudavo, bet mes kažkaip supratom, kad reikia mokytis. Man ėmė sektis rašiniai, kadangi skaitydavau daug knygų. Rašybos ir skyrybos irgi spaudė. Kai atsigręžiu į praeitį, galvoju, kad, matyt, man šitas kelias buvo numatytas. Baigęs universitetą pasirinkau mokytojo kelią.
Pavardę susilietuvinau 1969 m., tą patį jau anksčiau buvo padarę mano broliai. Tauragei skirtoje serijos „Kūrėjų pėdsakais“ knygoje straipsnį apie save pradedu tokiu epigrafu: „Nieko blogo, jei santuokoje susipina tautybės ar religijos, svarbu, kaip tu elgiesi šalyje, kurioje gimei, gyveni ir kalbi jos kalba, krašte, kuris dabar tau yra kaip Motina gimtoji.“ (Alfonsas Kavaliūnas). Mano gimtinė – Lietuva, ir mano darbai skirti Lietuvai.
Filologijos atradimai Vilniuje
– Baigęs mokyklą, jau tvirtai žinojote, kad pasuksite į filologiją?
– Atvirai šnekant, brolis Mikas mane buvo prikalbinęs stoti į mediciną. Įstojau, gal porą mėnesių pasimokiau, bet man nepatiko, nes reikalavo viską kalti atmintinai. Koks nors kauliukas, įdubimas – visus pavadinimus reikėjo lotyniškai mokytis. Toks kalimas – ne man. Be to, prozektoriumas, man nepatiko... Tad pernešiau dokumentus į Istorijos-filologijos fakultetą.
Vilniuje anksčiau buvau lankęsis, karo metais mano brolis Mikas gyveno Vilniuje, tai su mama jį aplankėm. 1953 m. buv. Lenino, dabar Gedimino, prospekte, pasidariau nuotrauką. 1953–1958 m. universitete turėjau gerų dėstytojų. Man dėstė Jurgis Lebedys, Zigmas Zinkevičius. Didžiausią įspūdį paliko Leonas Valkūnas, dėstęs lotynų kalbą. Patiko aiškintis tarptautinių žodžių kilmę, lotyniški posakiai.
Nuo antro kurso man buvo pasiūlyta vadovauti fakulteto sporto klubui, kadangi sportavau. Dvejus metus jam vadovavau, ir gaudavau Juliaus Janonio stipendiją – 450 rublių, tai jau karališkai.
Gyvenau Čiurlionio gatvės bendrabutyje, viename kambaryje su Vytautu Sirvydžiu. Pirmaisiais metais gaminausi valgį ant primusiuko. Paskui jau nebesigamindavau, valgydavau valgykloje. Taip susitvarkiau dienotvarkę, kad po paskaitų neidavau į bendrabutį. Užsidarydavau VU pagrindinių rūmų bibliotekos skaitykloje ir iki pusės dešimtos dirbdavau. Tie metai buvo man labai produktyvūs.
Perskaičiau daug antikinės, Vakarų Europos literatūros kūrinių. Labai įdomus buvo ukrainiečių literatūros kursas, skaitė Sofronovas. Kokia turtinga ukrainiečių literatūra! Panas Mirnyj, Michailas Kociubinskis, Ivanas Franko, Lesia Ukrainka, daugelis kitų... Man išliko dideli įspūdžiai. Labai įdomus buvo Vandos Zaborskaitės kursas.
Mano kurse mokėsi prozininkas Raimondas Kašauskas, poetas Henrikas Čigriejus, literatūrologė Elena Bukelienė, kalbininkė Aldona Paulauskienė.
Studijų metais labiau linkau į kalbą. Mano diplominio darbo tema buvo „Naujadarai Daukšos „Postilėje“ (vadovas Jonas Palionis). Universitetas man davė daug, todėl vėliau ir galėjau rašyti knygas „Kūrėjų pėdsakais“.
– Po studijų teko nemažai pasiblaškyti po Lietuvą?
– Po studijų 1958 m. gavau paskyrimą dirbti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju į Virbalio vidurinę mokyklą (tuomečiame Kybartų rajone), prie sienos su Karaliaučiaus kraštu, netoli Vilkaviškio. Teko dėstyti ne vien lietuvių kalbą ir literatūrą, bet ir karinį pasirengimą, ir rusų kalbą.
Kybartuose neturėjau kur gyventi, o kaip tik tuo metu sukūriau šeimą, tai 1959 m. išvažiavau į Linkuvą. Dirbau rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju kultūros reikalams. Paskui panaikino Linkuvos rajoną, tada persikėliau į Pakruojį. O Linkuvoje užjudinau kultūrą: suorganizavome chorą, atidarėme kultūros namus, ten ėmė veikti dramos, šokių būreliai. Tuomečio kultūros ministro Juozo Banaičio pavaduotojas Vytautas Jakelaitis pastebėjo mane ir pasiūlė dirbti kultūros skyriaus vedėju. Leido pasirinkti: Prienuose arba Druskininkuose. O studijų metais buvau lankęsis ekskursijoje Druskininkuose, man patiko šis gražus miestas, tad pasirinkau Druskininkus.
Kultūros veikla ir mokytojavimas Druskininkuose
– Druskininkuose užsibuvote ilgiau, visą dešimtmetį, nuo 1960 iki 1970 m. Ten gimė Jūsų pirmosios knygos...
– Druskininkuose palikau šiokių tokių pėdsakų. Kultūros ministro pavaduotojas V.Jakelaitis suorganizavo pučiamųjų orkestrą Druskininkuose, kad vakarais parke grotų, kaip būdavo dar caro laikais. Žmonės išeina pasivaikščioti palei Nemuną, groja dūdų orkestras... Pakviečiau orkestrui vadovauti Romą Balčiūną. Pataikiau, geriau negali būti – energingas žmogus! Vėliau jis išgarsėjo Vilniuje, ilgus metus vadovaudamas valstybiniam pučiamųjų orkestrui „Trimitas“. Gaila, žmogus sudegė, nebėra jau jo. Tad, galima sakyti, atradau R.Balčiūną kaip dirigentą.
Tuo metu kilo mintis įrengti Druskininkuose Mikalojaus Konstantino Čiurlionio memorialines patalpas. Iškilo reikalas, kaip pavadinti tą gatvę, o ten pokario metais buvo tikras gatvių pavadinimų jovalas. Pasitarę su architektu Algimantu Mačiuliu, pakeitėm gatvių pavadinimus. Vietoje Kolūkio gatvės M.K.Čiurlionio muziejus atsirado M.K.Čiurlionio gatvėje.
Druskininkų vykdomojo komiteto kultūros skyriaus vedėju dirbau pusantrų metų. Paskui vykdomojo komiteto pirmininku tapo Janilionis, buvęs futbolininkas, nesušnekamas žmogus. Nebeapsikenčiau, ir išėjau dirbti vien tik į Druskininkų 1-ąją vidurinę mokyklą, kur išdirbau nuo 1961 iki 1970 metų. Kai reikėdavo taisyti diktanto ar kito rašomojo darbo klaidas, gimė mintis, kad praverstų taisyklių rinkinėlis. Taisyklės turėtų būti sunumeruotos ir su pavyzdžiais, jomis būtų įtvirtinama visa gramatikos sistema, būtų patogu tikrinti mokinių darbus. Tas mano sukurtas taisyklių rinkinys išsirutuliojo iki leidinio, ir štai 2022 m. pasirodė „Lietuvių kalbos taisyklių“ jau aštuntasis leidimas.
Dirbdamas mokykloje, su kolegomis įkūriau mokytojų vyrų kvartetą, aš pats dainavau tenoru. Koncertuodavom sanatorijose, netgi pasirodėme televizijoje.
Druskininkų pionierių namuose vadovavau fotografijos būreliui. Juk ir knygos „Kūrėjų pėdsakais“ iliustruotos mano paties fotografijomis. Mokykloje vadovavau ir turizmo būreliui. Mokykla turėjo sportinių dviračių lenktomis rankenomis, turistinį inventorių. Su mokiniais keliaudavome po apylinkes ir taip gimė mano pirmoji knyga „Po Druskininkus ir apylinkes“ (1968 m.), vėliau pasirodė ir kitų informacinių leidinių apie kurortą, gramatikos taisyklių knygos.
Lietuvių literatūrinės kraštotyros pradininkas
– Papasakokite, kaip Jums kilo mintis pradėti rengti literatūrinės kraštotyros leidinius apie vietoves, susijusias su žymiais rašytojais?
– Pati mintis gimė gerokai anksčiau. Dar besimokydamas mokykloje tuomečiame dienraštyje „Tiesa“ buvau radęs straipsnį apie suomių rašytoją Mailą Talvio, kuri lankėsi Lietuvoje, Plokščiuose. Ta kraštotyrinė medžiaga mane sudomino. Mokytojaujant Druskininkuose, su mokyklos direktoriumi surengėme autobusu ekskursiją į Ukrainą, aplankėme Krymą. Ten atkreipiau dėmesį, kad daug žymių rašytojų Kryme turėjo vilas. Taip pradėjo kirbėti mintis pasivaikščioti kūrėjų pėdsakais.
Iš Druskininkų persikėlęs į Vilnių, dirbau Vilniaus 40-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – „Minties“ gimnazija). Man pasiūlė dėstyti fakultatyvą 8-ai klasei, viena iš galimų temų – „Suvalkijos literatūrinės vietos“. Mokiniams paskirsčiau temas apie literatūrinę Suvalkiją, jie parašė referatus. Per vasaros atostogas keliavome po Suvalkiją – ir pėsti, ir autobusais, nakvodavome šieno kaugėse. Susikaupė medžiagos. O kadangi jau buvau pradėjęs bendrauti su „Minties“ leidykla, tai pasiūliau jiems pateikti rankraštį apie Suvalkijos literatūrines vietas.
Jie atsakė, kad išleisti knygą apie vieną regioną – tai prabanga, va, jeigu parašyčiau tokią knygą apie visą Lietuvą – tada išleistų. Galvoju: va, ir įšalau uodegą kaip vilkas eketėj. Taip pirmojoje knygelėje „Kūrėjų pėdsakais“ (1981 m.) atsirado skyreliai apie Dzūkiją ir Sūduvą, Žemaitiją ir Aukštaitiją. Ši knyga turėjo pasisekimą, buvo išleista 15 000 egzempliorių tiražu. Joje trumpai pateiktos su vietovėmis susijusių rašytojų ir kitų menininkų biografijos, tik gal mažokai pagarbinau tuos sovietų revoliucionierius, todėl nelabai skubėjo išleisti.
Kai dirbau „Minties“ mokykloje, vadovavau turistų, kraštotyros būreliams, išvaikščiojome visas Vilniaus apylinkes. Gimė mintis, kad norint išugdyti mokinių meilę savo kraštui, reikia su mokiniais keliauti po Lietuvą – ne autobusu, bet dviračiu arba pėsčiomis. Kai jaunas žmogus aplanko tam tikrą vietą, tai ji tampa jo intelektine nuosavybe, ir iš čia gimsta meilė savam kraštui. Po Nepriklausomybės atkūrimo visi tik ir skuba rengti ekskursijas po Europą: Prancūzija, Italija... O Lietuva?
1991 m. gimė idėja leisti būtent tokio formato knygų seriją „Kūrėjų pėdsakais“, kokia eina iki dabar. Su dailininke Birute Matijošaityte aptarėme viršelio dizainą ir piešinį su paukščio sparnais, simbolizuojančiais kūrybos polėkį. Viršelyje – būtinai mano paties daryta nuotrauka. Pirmuosiuose leidiniuose dar buvo pateikiami ir maršrutai, žemėlapiai. Pirmąja, antrąja, trečiąja serijos knygomis dar nesu visiškai patenkintas, rašiau atsispirdamas nuo vietovių, tad kai kurios rašytojų biografijos atsiduria per kelias vietas. Nuo ketvirtos knygos šito atsisakiau ir toliau rašiau biografijas abėcėlės tvarka. Įtraukiu žymius ar žinomesnius žmones, vienaip ar kitaip susijusius su tam tikra vietove: gimusius, gyvenusius, besimokiusius, kūrusius, mirusius joje.
– Ar numanėte, kad pirminis sumanymas išsirutulios į tokią didžiulę knygų seriją? Jau išleistos 25 serijos knygos: apie Vilkaviškio kraštą, Mažąją Lietuvą, Šakių kraštą, Užnemunę, Marijampolę (dvi knygos), Tauragę, Pagėgius, Jurbarką, Alytų ir daugelis kitų. Kaip atrodo Jūsų darbo procesas, tikriausiai turite pagalbininkų visoje Lietuvoje? Ar daug Lietuvos vietovių dar liko neaprašytų?
– Turiu pagalbininkų. Bibliotekų kraštotyrininkai man labai padeda, tikrai nuoširdžiai dirba. Kraštotyros darbas dabar yra įstatytas į geras vėžes – bibliotekose, muziejuose yra darbščių, entuziastingų darbuotojų.
Turiu 120 dėžių, kuriose sukaupta daug medžiagos apie rašytojus: ištraukų iš spaudos, atsiminimų, detalių, kad rašant biografijas būtų galima paįvairinti. Turiu visos Lietuvos rašytojų kartoteką, sudarytą Vytauto Vanago „Lietuvos rašytojų sąvado“ pagrindu. Kiekvienoje kortelėje yra nurodyta, kur galima surasti informacijos apie tą rašytoją. Renku rašytojų mintis, aforizmus. Epigrafus biografijoms pasirenku iš poezijos knygų.
Nekelk savęs į padangę, tegu geriau kiti tave įvertina.
Gyvus rašytojus, mažiau žinomus, stengiuosi surasti pats. Važiuoju į rajonus, į bibliotekas, gaunu literatų sąrašus. Susisiekiu su jais, nusiunčiu parengtą atmintinę, kaip parašyti biografiją mano knygai. Esu labai bendraujantis žmogus, man labai sekasi bendrauti. Vadovaujuosi nuostata: paprastai bendrauk, nekelk savęs į padangę, tegu geriau kiti tave įvertina. Susikūriau tokią taisyklę: kultūringas žmogus turi matyti prieš save, aplink save, ir žinoti, kaip elgtis.
Šiuo metu rengiama spaudai serijos „Kūrėjų pėdsakais“ 26 knyga apie Utenos kraštą, jau 2 dalis. Kai kurių rajonų, kur daug literatų, išeina po dvi knygas.
Oi, dar daug trūksta. Jau turiu parašęs apie literatus didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, guli rankraštis. Tie rankraščiai guli, aš jau prie jų nelabai prieisiu, gal po manęs kas nors pratęs. Labai daug reikėtų papildyti.
Geroji energija, išsklaidanti debesis
– 2015 m. pelnėte Felicijos Bortkevičienės kalbos premiją, teikiamą už neatlygintiną lituanistinę veiklą. Šitokį milžinišką darbą darote vien tik iš pasišventimo, idealizmo...
– Kai kurioms knygoms gaunu nedidelę paramą, po kelis šimtus eurų. Anksčiau mėgindavau paramos prašyti vykdomųjų komitetų, savivaldybių. Vargo pietūs! Pažada, neištęsi, kai reikia pinigų, tenka prašyti, maldauti. Užsiutau ir dabar nieko nebeprašau. Vienos knygos savikaina – 15 eurų. Už 100 egzempliorių – 1500 eurų. Per metus – ar man tokie jau dideli pinigai? Aš pensiją gaunu ne tokią jau blogą. Viską gyvenime reguliuoja Šventoji Dvasia arba geroji energija. Ji nukreipia į tam tikrą kelią, atsiunčia pagalbininkų. Viskas yra Jos rankose.
Štai, pažiūrėkite į šią knygą – „Kūrėjų pėdsakais Seinų ir Suvalkų krašte“. Čia yra vienuolynas, buvusi seminarija. Kai fotografavau, neatkreipiau dėmesio. Buvo visiškai apsiniaukę, o kas gi čia? Čia ne paprasta saulė, nes saulės nebuvo, čia ta geroji energija, sukaupta ir išsaugota vienuolyno sienose ir kylanti į viršų. Geroji energija, išsklaidanti debesis.
Knygas sudarau, suredaguoju aš pats. Piniginio atlyginimo jokio negaunu, bet gaunu moralinį pasitenkinimą. Žmonės, apie kuriuos parašau, padėkoja, sulaukiu gerų žodžių, palinkėjimų. O geri palinkėjimai visada išeina į naudą.
Nuvykstu į savo knygų pristatymus Lietuvos bibliotekose, tiksliau, mane nuveža, nes jau seniai nebevažinėju savo automobiliu. Man Dievulis atsiuntė pagalbininką – archeologą, kultūros žmogų, dr. Valdemarą Šimėną, kuris yra ir paskutiniųjų knygų bendraautoris. Seniau seriją leido leidykla „Karminas“, dabar leidyba rūpinasi Gintas Vaitonis. Man padeda, nes aš darau tokį darbą, kuris žmonėms reikalingas – ne man asmeniškai, ne praturtėjimui.
Esu gavęs Felicijos Bortkevičienės ir Stanislovo Rapolionio premijas, bet ne apdovanojimai svarbu, o ką žmogus padaręs. Gerai, smagu, bet... Kas yra garbė? Tai dūmai. Vėjas papūtė, dūmai nuėjo.
– Kokius lietuvių literatūros autorius labiausiai vertinate?
– Iš lietuvių autorių labiausiai vertinu Salomėją Nėrį. Poezija yra gera tada, kai skaitytojas, klausytojas randa kažką sau, apie save. Ne šalta, išmąstyta poezija, kai neaišku, ką autorius nori pasakyti. Iš prozos viršūne laikau Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. Mėgstu ir Žemaitę, ir Vincą Krėvę, Ievą Simonaitytę, Antaną Vienuolį – tą senąją rašytojų kartą.
Kai buvo minimos Salomėjos Nėries gimimo 115 metinės, parašiau straipsnį ir jame įrodžiau, kad S. Nėrį už eilėraščių rinkinį „Prie didelio kelio“, kuris jai gyvai esant taip ir nebuvo išleistas, ir už ryšius su lietuvių partizanais nunuodijo, užkrėtė amebomis, o jai sugrįžus iš Rusijos gydytojui Kaune KGB įsakė negydyti. Ligos diagnozė – amebiazė. Buvo vaistų nuo šios ligos, bet įsakyta negydyti.
Tie, kurie neišmano, pliurpia visokias nesąmones. Ji klydo, 1940 m. tikėdama, kad Sovietų Sąjunga yra laimės šalis, kol karo metais pabuvo Rusijoje ir pamatė, kokia ta šalis baisi, kokie ten žmonės baisūs, ir praregėjo. Žmogus gi keičiasi. Niekas Lietuvos likimo taip nenusakė kaip S. Nėris eilėraštyje „Tolimas sapnas“. Ar galėjo sovietai dovanoti Nėriai šitokius dalykus? Tad Nėris jiems jau nebebuvo paranki.
Jeigu Dievulis man duos jėgų, aš mėginsiu šitą rašinį išplėsti, nes labai reikalinga dabar parodyti visiems tiems nemokšoms, kad Salomėja Nėris surado tikrą kelią. Dar J.W.Goethe yra parašęs: „Žmogus per klystkelius suranda tikrą kelią“. Ji nuėjo bjaurius klystkelius, bet pabaigoje vis tiek rado kelią su savo tauta. Jokiu būdu nepritariu paminklo Vilniaus gatvėje nukėlimui, kalbėjau aną vasarą prie jo.
Sovietai ją nužudė, o mūsiškiai nori ją dar kartą nužudyti. Jiems atrodo, kad nukels paminklą, ir tos istorijos nebeliks. Reikia didžiuotis, kad turėjome tokių kūrėjų. S.Nėris per Antaną Miškinį palaikė ryšius su Lietuvos partizanais. Vieną savo rinkinį „Prie didelio kelio“ Nėris perdavė partizanams, kurie eilėraštį „Tolimas sapnas“ išspausdino savo pogrindiniame laikraštyje. A.Miškinis tremtyje parašė eilėraštį S. Nėriai (jis publikuotas knygoje „Sulaužyti kryžiai“), kurį analizuojant akivaizdu, jog S. Nėris palaikė ryšį su partizanais.
– Koks Jūsų požiūris į dabartinę lietuvių kalbos būklę?
– Didžiausią malonumą jaučiu, kai mokiniai man dėkoja, sako: jūs mus išmokėt. Mano viso gyvenimo veiklos pamatas – lietuvių kalba, paskui – literatūrinė kraštotyra, galiausiai – redagavimas. Mano požiūris yra toks: kalbos taisyklių pasirinkimas yra labai neapibrėžtas dalykas. Skyrybos ženklas yra intonacinis ženklas. Jeigu poezija yra be skyrybos ženklų, tai – jovalas.
Mane labai pykina greitakalbė. Per televiziją visur pila kaip iš kulkosvaidžio. Mano kompiuteris jau nebesugaudo. Nusižiūrėjo iš amerikonų, ir varo varo varo. Nebėra dikcijos, anksčiau juk diktorius ruošdavo.
Per televiziją pila kaip iš kulkosvaidžio.
Atsirado pataikaujančių lenkams, pradėjom pavardes su lenkiškomis raidėmis rašyti. Mano knygose užsienietiški asmenvardžiai yra adaptuoti, o skliausteliuose – lenkiškai, originalia rašyba. Viskas normalu.
Kiekvienas reiškinys turi dvi puses. Visada gyvenime vyksta kova tarp gėrio ir blogio. „Tempora mutantur, nos et mutamur in illis“ – „Laikai keičiasi, ir mes keičiamės kartu su jais“.
– Kokių darbų imsitės, kai pasirodys „Kūrėjų pėdsakais“ 26 knyga? Ko palinkėtumėt šiandieniniams mokytojams ir kraštotyrininkams?
– Kiek bus jėgų, dar darbuosiuos. Dabar reikėtų pradėti knygą apie Anykščių rašytojus. Aš ieškau, kas galėtų pratęsti mano darbą. Gal pasiseks. Šiam darbui reikia būti ne visai normaliu (juokiasi).
Kraštotyrininkams, mokytojams palinkėčiau rinkti, apibendrinti, leisti kuo daugiau Lietuvos praeities, istorijos kraštotyrinės medžiagos, kad ateinančios kartos žinotų apie mūsų praeitį. Mūsų istorija – skaudi, sudėtinga, ir prasminga ją žinoti. Negerai, kai klastoja istoriją, nutyli. Būtina dirbti energingai. Džiugu, kad Lietuvoje yra nemažai entuziastų. Vienas iš mano tikslų – kad mūsų kūrėjai neišnyktų iš istorijos.
Pasakysiu lotyniškai: „Feci quod potui faciant meliora potentes“ – „Aš padariau, ką galėjau, kas gali, tepadaro geriau.“ Šis tas padaryta. Gyvenimas nepraėjo be pėdsako. Ne be reikalo serijos „Kūrėjų pėdsakais“ knygos apie Tauragės krašto kūrėjus epigrafas – Vytauto Mačernio eilutės: „Žmogau, aš žemėje radau įmintas tavo pėdas/ Sakyk, kas tu esi, jei nori čia palikti ženklus“.
2025 m. kovo 4 d. B.Kondratas netikėtai mirė, nespėjęs užbaigti planuotų darbų. Šiuo metu laukiame pasirodant serijos „Kūrėjų pėdsakais“ 26-osios knygos „Utenos kraštas“.
