– Performansai – dar visiškai nauja meno sritis žmonėms Lietuvoje. Kaip sudominti žiūrovą, o gal net įtraukti jį būti performanso dalimi?
– Iš tiesų performansai nėra dažnas reiškinys Lietuvoje. Kita vertus, tikrai yra menininkų, kurie nebūtinai tuo užsiima nuolat, bet yra sukūrę performansų. Galbūt daugiau apie juos žino tie, kuriems tai yra įdomu, o ne plačioji visuomenė.
Geras pavyzdys būtų Evaldas Jansas, Eglė Rakauskaitė ir dar keletas kitų menininkų, kurie performansus buvo sukūrę jau prieš 20 metų. Manau, kad tuo metu jie tikrai turėjo šokiruoti, stebinti, laužyti nusistovėjusius standartus.
Įdomu tai, kad dabar (kalbu iš savo patirties) matau, jog žmonės drąsėja, nebijo pasidomėti, paklausti, parašyti laiškų, neretai ir dalyvauti.
Specialiai nesiekiu sudominti žiūrovo. Mano tikslas – pasidalinti su žiūrovu tuo pačiu, ką jis ir taip turi savo viduje. Besąlygiškas atvirumas ir nuoširdumas yra to raktas. Aš nebijau sielos nuogumo, bet bijau savo ir kitų netikrumo, todėl performanso metu siekiu kiek įmanoma išsilaisvinti ir išlaisvinti kitą nuo tobulos netiesos, to tobulo melo sau ir kitam.
Norėčiau patikslinti, kad performansai nėra ir žaidimas, kurį žaidžiame stovyklų metu ar psichoterapijos grupelėje... Todėl pasikartosiu, bet specialiai įtraukti ir versti žmogų dalyvauti man būtų neoru. Aš noriu, kad mes su žiūrovu tiesiog patirtume tikrumo akimirką.
– Koks yra performanso intymumas? Kada jis jaučiamas?
– Performansas yra labai intymus veiksmas. Tuo pačiu metu jis yra ir rodomas, ir leidžiama jį patirti. Todėl tai yra ypač sudėtinga... Tu turi groti siela, kūnu, mintimis, protu – visu kuo... Performansas jaučiamas tik tada, kai nebelieka ribų, kai lieka tik grynas ir tyras jausmas kitam.
– Ar rizikuotumėte dėl nepaprastai gero perfomanso savo gyvybe? Koks yra gyvybės, gyvenimo ir performanso ryšys?
– Prieš kelerius metus būčiau pasakiusi, kad taip – rizikuočiau. Šiandien pasakysiu, kad per daug myliu gyvenimą, jog nebranginčiau savo gyvybės, man artimų žmonių... Jeigu menas reikalautų tokios kainos, tada velniop tą meną. Kita vertus, šiandien tarp gyvenimo ir performanso dedu lygybės ženklą. Labai dažnai rizikuoju tiek gyvenime, tiek performanse...
Performansas yra gyvenimo atkarpa. Kol atlieku jį, per tą laiką galėčiau peržiūrėti, tarkim, keletą filmų ar nuskristi į kitą šalį... Performansas – tai pasirinkimas ateinančio laiko. Aš pasirenku tuo metu patyrinėti save ir kitą. Iš esmės tai pasirenku patirti savo esybe.
Performansas – tai pasirinkimas ateinančio laiko. Aš pasirenku tuo metu patyrinėti save ir kitą.
– Kokias socialines problemas siekiate parodyti savo performansais? Į ką orientuojatės atlikdama jį?
– Kiekvienas performansas yra skirtingas, specialiai neieškau temų. Viskas įvyksta organiškai. Esu jautri aplinkai, neretai sugeriu kitų nuojautas, jausmus, skausmus, liūdesius. Iš to atsiranda ir temos.
– Vilniaus dailės akademijoje studijuojate skulptūrą, tačiau savo kūrybos kelią pastaruoju metu perkėlėte į performansų atlikimą. Kodėl?
– Laimingas atsitiktinumas. Vilniaus dailės akademijos skulptūros katedra yra labai vakarietiška. Mes esame laisvi būti tuo, kuo norime. Pradėjau nuo instaliacijų, bet atrodė, kad kažko vis trūksta. Tada atradau performansą. Taip pat jaučiau dėstytojų palaikymą.
– Performansas turi būti skirtas minioms ar tik tam tikrai žmonių terpei? Į ką orientuojatės Jūs? Kokius klausimus užduodate žmonėms? Ar bandote bent trumpam užvaldyti jų pasąmonę?
– Manęs daug kas nesupranta, kai sakau, jog menas turi būti prieinamas visiems, o ne tik tiems, kurie skaito specialius tinklalapius apie meną ar nuolat būna tarp žmonių, kurie kalba apie meną ir labai gerai orientuojasi šiame lauke.
Iš tikrųjų nerūšiuoju ir neskirstau žmonių. Noriu jausti žmonėms besąlygišką meilę. Nenoriu jausti pykčio dėl to, kad žmogus neatitinka mano įsivaizdavimo apie jį. Negatyvumas man lygu ribotumui. Nesu teisėja ir leidžiu žmonėms būti tokiems, kokie jie yra. Tik būdami savimi, jie gali priimti mane.
Nenoriu jausti pykčio dėl to, kad žmogus neatitinka mano įsivaizdavimo apie jį. Negatyvumas man lygu ribotumui.
Žmonių pasąmonės paveikti nenoriu. Tik noriu pasąmoningai apsikabinti kartu, pabūti kartu ir suvokti kartu, kad kartais man skauda lygiai taip pat, kaip jiems. Arba kad aš kartais myliu lygiai taip, pat kaip jie. Mes panašūs, nes mes žmonės, ir mūsų panašumas yra tas, kad abu esame absoliučiai unikalūs.
– Moteris mene – vis dar įtartinas reiškinys lietuviams. Kaip kovojate už galimybę būti pamatytai ir pripažintai? Ar galėtumėte save pavadinti feministe? Kodėl taip, kodėl ne?
– Labai nemėgstu šios temos dėl to, kad kai moterys pradeda labai aršiai pasakoti, kokios yra nuskriaustos ir kaip jos jaučiasi prastesnės menininkės nei vyrai, tiksliau turinčios mažiau galimybių, dažniausiai jos parodo tik savo silpnumą. Na, gal aš klystu, nežinau, bet man visada norisi neparodyti priešiškumo tam, kas kartais vyksta.
Nors ir jūsų klausime, ir šiose diskusijose yra tiesos. Neretai ir man teko susidurti su šiuo požiūriu. „Tylėk, dabar vyras kalba.“ Man tai yra taip svetima, taip nepriimtina, taip buka, kad aš tai tiesiog ignoruoju. Galbūt negaliu būti kurioje vienoje pusėje, nes sakyti, kad man nemalonu, kai vyras padeda apsivilkti paltą, irgi būtų kažkaip dviveidiška... Tačiau ir vėl grįžtu prie žmogaus. Man svarbiausia – žmogus. Jaučiuosi save realizuojanti kaip žmogus 100 procentų ir man mano lytis netrukdo.
– Ar gali žmonės mene dirbti po vieną, ar jiems visada reikalinga pagalba ir užnugaris? Ar vienatvė gali išlaisvinti kūrybingumą, o galbūt kūrybingumas gali būti išlaisvintas artimo žmogaus pagalba?
Man tai yra taip svetima, taip nepriimtina, taip buka, kad aš tai tiesiog ignoruoju.
– Ilgą laiką dirbau absoliučiai viena, sunkiausius darbus atlikdavau viena. Galėjau ir sieną tinkuoti, ir lubas dažyti, ir plytas nešioti ir susitarti, kur rodysiu savo darbą ir t.t. Dabar atsirado žmonių, kurie man padeda, jaučiu palaikymą.
Šiuo metu dirbu su galerija „Meno niša“, kuri man padeda atlikti visus nemeniškus darbus, todėl galiu daugiau ir giliau susikoncentruoti į kūrybą. Bet viskas ateina kantriai ir nuosekliai dirbant. Apskritai kūrybai vienatvė yra privaloma. Todėl per dieną man reikia bent 4 valandų pabūti su savimi pačia. Kitas laikas skirtas žmonėms, kurie negalėtų patikėti, kad iš viso moku būti viena (juokiasi).
– Kokias knygas skaitote jūs? Kaip nusprendžiate, kad tai ta knyga, kurią privalu perskaityti?
– Šiuo metu skaitau K. Saboliaus ir T. Ramanausko „Žmogus, kuris žinojo viską“ ir G. Orwello „Gyvūlių ūkį“.
S.Baliuckaitė: „Kai lankytojas įžengia į vamzdį, jis nenori iš jo išeiti“
„Jos performansas atidarė tarptautinę parodą prestižinėje Berlyno galerijoje „Burster“. Atidaryme dalyvavo svarbūs Berlyno meno pasaulio asmenys: menininkai, žurnalistai, menotyrininkai ir kolekcininkai. Performansą pamatė daug žmonių, į galeriją netilpo visi norintys.
Iš pradžių reikėjo publiką kviesti užeiti į „vamzdį“, vėliau visas veiksmas iš ekspozicijų salės persikėlė į lauką, kur ir buvo atliekamas performansas, beje, pirmą kartą lauke.
Todėl per dieną man reikia bent 4 valandų pabūti su savimi pačia. Kitas laikas skirtas žmonėms, kurie negalėtų patikėti, kad iš viso moku būti viena.
Po performanso Monika buvo palydėta aplodismentais. Malonu, kad publika atvirai ir nuoširdžiai įvertino. Tai tarsi patvirtinimas, jog geras meno kūrinys yra suprantamas ir vertinamas visame pasaulyje.
Kiekvieną kartą performansas yra kitoks, o tai priklauso nuo žiūrovo, jo reakcijos, aplinkos. Šis meno žanras yra gyvas, atviras ir nuoširdus procesas. Būtent Monikos performansai ir žavi publiką atvirumu ir betarpišku santykiu su žiūrovu. Džiaugiamės, kad Berlyno publika įvertino ir atrado Moniką.
Kai lankytojas įžengia į vamzdį, jis nenori iš jo išeiti arba nori ten vėl sugrįžti. Iš pradžių išgirdus šauksmą – baugina, kai įžengi ir sulauki prisipažinimo meilėje ir maldavimo nepalikti, negali atsilaikyti“, – įspūdžiais apie perfomansą Berlyne ir bendradarbiavimą su Monika dalinosi „Meno nišos“ kuratorė Sonata Baliuckaitė.
