Sekite 15min Google
„Pasakai sau – kaip pilietis, meno kūrėjas, rašytojas politikams – aš irgi turiu kažką daryti“, – sako M.Gailius, prisimindamas greitai priimtą sprendimą kandidatuoti į prezidentus tuo metu, kai asociaciją, kaip teigia pats, buvo ištikusi ne tik reputacinė, bet ir egzistencinė krizė.
Interviu 15min jis pasakoja apie dabartines nuotaikas asociacijoje, pareigų derinimą, elektroninės menininko tapatybės viziją, siekį įtraukti naujus narius ir bazinių pajamų menininkams idėją, išgirstą iš Kultūros ministro.
– Tikėtina, jog nemaža dalis žmonių, neveikiančių kultūros lauke, apie Meno kūrėjų asociaciją pirmąkart išgirdo jai atsidūrus dėmesio centre dėl buvusio asociacijos prezidento Jono Staselio pozicijos ir pasisakymų, jam veikiant LRT Taryboje. Kaip vertini tuometinę situaciją? Ir kiek ji paskatino kandidatuoti į asociacijos prezidento pareigas?
– Mane, kaip ir tave, kaip ir Kinematografininkų sąjungos naująjį pirmininką, pakeisti veiklos kryptį labiausiai paskatino Kultūros asamblėja. Pasakai sau – kaip pilietis, meno kūrėjas, rašytojas politikams – aš irgi turiu kažką daryti. Buvome rimtai išgąsdinti. Neabejoju, visi nuėjom paklausyti Čiurlionio „Jūros“. Pagalvojau: man patinka montuoti – tai didžiulis malonumas, nes gali nestruktūruotą medžiagą sudėti į vieną struktūrą, rašytojo darbas irgi yra struktūruoti mintis į siužetą. Nutariau pradėti daryti reelsus apie politiką ir kultūrą. Užsiregistravau „TikToke“. Nenorėjau tapti influenceriu, norėjau kažką daryti.
Ir tada atsirado langas. Meno kūrėjų asociacijos taryba išreiškė nepasitikėjimą Jonu Staseliu – tai buvo visiškai dėsninga. Viename renginyje susitikau pažįstamą vertėją. Ji paklausė, ar žinau apie skelbimą vadovauti asociacijai. Ne, sakau, nežinau. Eini? Einu, sakau. Tą pačią akimirką sutikau. Atsiradau tinkamu laiku, tinkamoj vietoj. Mano gyvenimo moto yra citata iš Milano Kunderos „Nepakeliamos būties lengvybės“: „Kasdienybė yra nebyli, tik atsitiktinumas, sklidinas burtų“. Aš nemistifikuoju, čia nėra magijos. Bet jei yra toks tobulas atsitiktinumas – tai yra burtas.
Asociacijos nariai yra nuovokūs žmonės. Jie nesėdėjo vietoj ir dauguma narių paskelbė nepasitikėjimą prezidentu. Vadinasi, jie norėjo saugoti tai, ką turėjo.
– Kaip tuo metu matei pačią asociaciją? Ar atrodė, kad ji išgyvena ne tik reputacinę, bet ir egzistencinę krizę?
– Taip. Kiek žinau, nariai nebenorėjo mokėti nario mokesčio. Ir tai jau yra egzistencinis klausimas. O apie reputacinę krizę turbūt net nėra kalbos. Kaip sakai, jeigu daugelis išgirdo apie asociaciją tuo metu, dėl vieno asmens vaidmens, vadinasi, pradėta buvo nuo minuso ženklo. Bet asociacijos nariai yra nuovokūs žmonės. Jie nesėdėjo vietoj ir dauguma narių paskelbė nepasitikėjimą prezidentu. Vadinasi, jie norėjo saugoti tai, ką turėjo.
– „Dauguma“ turbūt yra svarbus raktažodis. Asociacija vienija dvylika kūrybinių organizacijų. Tačiau sekę diskusijas, virusias žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose, galėjo pastebėti, kad tarp narių yra skirtingų pozicijų. Kokios nuotaikos asociacijoje vyrauja šiandien? Dėl ko tebėra didžiausios trintys?
– Nemanau, kad jų tebėra.
– Dingo, nes nebėra ankstesnio vadovo?
– Buvęs prezidentas priėmė savotiškai kvazidonkichotišką poziciją. Jis buvo kovotojas, to nepaneigsi. Aš kol kas neturiu prieš ką kovoti. Stengiuosi visus išgirsti. Kol kas negirdžiu, kad kažkas kažkuo piktintųsi. Ir jau pats tiesiogiai išgirdau, kad keturi nariai turi kitokį lūkestį.
– Lūkestį pačiam ar asociacijai?
– Lygiai trečdalis asociacijos narių yra opozicija ir turi kitokią poziciją turbūt visais klausimais. Dar nežinau, kokią, bet tikrai stengsiuosi išsiaiškinti. Kol kas buvo kitų svarbių reikalų: pvz., persiregistravimas, susitikimas su kultūros ministru.
– Kas sudaro šią opoziciją?
– Aš negaliu atskleisti, nežinau. Vienos sąjungos vadovas užsiminė apie tą ketveriukę. Bandysiu sužinoti. Turbūt galima dedukciniu būdu nustatyti. Bet faina, kad yra kitaip, netgi savotiškai mąstančių žmonių – nematau problemos. Labai normalu kiekvienam demokratiniam formate tartis ir priimti balsavimo būdu atitinkamą sprendimą. Kol nėra kenkiama valstybingumui, kalbama prieš Ukrainą – kol iki to neprieinama.
– Galima sakyti, kad tai būtų tavo kaip prezidento raudonos linijos?
– Tada aš kaip vienasmenis valdymo organas taryboje kelčiau, pavyzdžiui, etikos, nepasitikėjimo klausimą. Aš negaliu reikalauti sąjungos nuversti vadovą, bet galima iškelti klausimą asociacijos tarybos formate.
– Esi Liberalų sąjūdžio frakcijos atstovas spaudai. Kaip partija, frakcija reagavo į naują tavo vaidmenį asociacijoje?
– Reagavo partijos pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, kuri yra ir frakcijos seniūnė. Į ją kreipiausi kaip frakcijos darbuotojas. Ji pasidžiaugė, palinkėjo stiprybės. Buvo svarbu aiškiai aptarti nesuderinamumus: kaip visuomeninės pareigos kertasi ar persidengia su valstybės tarnautojo pareigomis.
Iš principo, kai kalbame apie atsakingus darbus valstybėje, nėra gerai sėdėti ant dviejų kėdžių.
– Apie nesuderinamumus ir noriu klausti. Natūralu, kad gali atsirasti įtampų, turint omenyje, kad asociacija pati siekia daryti įtaką politiniams procesams. Kaip planuoji tai spręsti, kokius saugiklius susidėti?
– Pirma, kadangi asociacija yra registruotas įtakos darytojas, pagal Teisėkūros pagrindų įstatymą privalėsiu baigiantis metams užpildyti formą ir deklaruoti įtakos darymus. Ne dėl mano kaltės užtrukus perregistravimui Registrų centre, dar neturiu prisijungimo prie banko sąskaitos, negaliu prisijungti prie "Skaidrio". Išsiaiškinsiu, kaip registruoti kiekvieną įtakos darymo atvejį. Šiandien [rugpjūčio 12 d.] toks buvo pirmas – susitikimas su kultūros ministru.
O antra, atsiprašiau buvusio kultūros ministro, Seimo nario Simono Kairio, kad jam nebepadėsiu. Iš principo Seime nusišalinu nuo kultūros politikos klausimų. Pavyzdžiui, apie biudžeto įstatymą aš laisvai rašysiu, bet jeigu politikai, svarstydami biudžeto įstatymą suformuluotų tezę, kad kultūros finansavimas nepakankamas, aš nuo to privalėčiau nusišalinti. Nes pranešimus spaudai, kuriuos rengiu, pasirašau savo pavarde.
– Ar tarp asociacijos narių nekilo dvejonių dėl tavo vaidmens politiniame lauke? Ar visi nariai gerai dėl to jaučiasi?
– Nebuvo dvejonių, bet buvo labai praktiškų klausimų. Iš principo, kai kalbame apie atsakingus darbus valstybėje, nėra gerai sėdėti ant dviejų kėdžių. Bet šiuo atveju lengvinanti aplinkybė yra ta, kad nesu tiesiogiai politiką vykdantis asmuo Seime. Aš tiesiog juos aptarnauju, nors su įtakos darymo galimybe. Tai yra suderinama.
Valstybė savarankiškam žmogui gali padėti kuo mažiau jam trukdydama. Tai vertybiškai atitinka liberalų ideologiją.
Per asociacijos rinkiminę konferenciją buvo kilęs klausimas dėl priklausomybės, neslėpkim, nuo Liberalų sąjūdžio. Aš galiu deklaruoti: taip, esu liberalių pažiūrų, su socialine perspektyva, galima sakyti, socialliberalas. Pritariu jų politikai ir manau, kad savarankiškai dirbančių menininkų, laisvųjų kūrėjų gyvenimas iš principo irgi yra liberalų gyvenimas. Valstybė savarankiškam žmogui gali padėti kuo mažiau jam trukdydama. Tai vertybiškai atitinka liberalų ideologiją.
– Minėjai, kad turėjai susitikimą su kultūros ministru. Ką jo metu aptarėte?
– Susitikime dar dalyvavo viceministras Tomas Juočys. Paprašiau, kad Vyriausybės priemonių plane būtų siekiama ne tik efektyvinti Kultūros tarybą, bet ir grąžinti finansavimą į praėjusio laikotarpio – 2025 m. – lygį ir jį padidinti. Ministras sutiko. Sutarėm išmesti naują Meno kūrėjų ir meno kūrėjų organizacijų įstatymo redakciją į šiukšliadėžę.
– Kodėl?
– Jame trūksta tikrovės. Įstatymas turėtų būti labiau grindžiamas duomenimis. Įstatymo tikslai suprantami, bet priemonės yra, švelniai tariant, kritikuotinos. Mano supratimu, jeigu ministerija imasi perrašyti įstatymą, turi pateikti tikrai naujos kokybės dokumentą.
Ministerijoje yra labai įdomių idėjų. Galbūt jos skamba utopiškai, bet kodėl ne? Viena jų – bazinės pajamos menininkams pagal Airijos modelį.
Ministerijoje yra labai įdomių idėjų. Galbūt jos skamba utopiškai, bet kodėl ne? Viena jų – bazinės pajamos menininkams pagal Airijos modelį, Basic Income for Arts. Ministras pats iškėlė šitą mintį. Asociacija, be abejonės, palaikys. Labai gerai ministras pasakė – valstybė turėtų ne tik už prastovas išmokas skirti, bet ir duoti menininkams naudą. Tai daro labai neblogą įspūdį. Yra ir kitų, smulkesnių idėjų – labai demokratiškų, pabrėžiant, kad pirmiausia turi būti išgirsti socialiniai partneriai, bendruomenė.
– Ar dabartinis ministro įvardytas tikslas dėl kitų metų kultūros biudžeto – turėti bent jau ne mažesnį nei 2025 m. finansavimą – atliepia asociacijos lūkesčius?
– Ne, neatliepia. Lukas Alsys yra ambicingas žmogus ir jis negali eiti su tokiu skaičiumi – privalo išsimušti plius dešimt, plius dvidešimt. Kaip tai padaryti? Aš nesu politikas, čia jo darbas (juokiasi). Bet ir paskaičius Vyriausybės priemonių planą matome Lietuvos kultūros instituto vaidmens stiprinimą – tam reikia pinigų. Kultūros paveldo fondo įkūrimas. Ar tam pinigų nereikia? Reikia. Išsiprašiau, kad būtų didinamas per daug apkarpytas Kultūros tarybos – pagrindinio meno kūrėjų veiklos instrumento – finansavimas. Didins, sako. Įvardijau tik tris eilutes, kurias reikia didinti. O kur dar liūto dalis – kultūros darbuotojų atlyginimai?
– Be jau paminėtų teisėkūros procesų, kuriuos aptarėte su ministru, kurie kiti klausimai asociacijai atrodo opiausi ir svarbūs kelti politiniame lygmenyje?
– Kaip asociacijos įstatai yra dešimties metų senumo, taip ir pats meno kūrėjo statusas yra nebeatitinkantis šiuolaikinių sąlygų. Dėl to Meno kūrėjų ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymo redakcija yra iš tikrųjų reikalinga, bet tai turi būti padaryta labai profesionaliai.
Asociacijai ir pačiai ministerijai trūksta aiškaus suvokimo, kas yra meno kūrėjas.
Reikia sutvarkyti pamatinius dalykus. Asociacijai ir pačiai ministerijai trūksta aiškaus suvokimo, kas yra meno kūrėjas. Vienas kitų metų asociacijos tikslų yra sukurti strategiją, nusimatant menininko ekonominio vaidmens išaiškinimą. Turiu elektroninės meno kūrėjo tapatybės viziją. Nebūtų labai sudėtinga tai padaryti, pavyzdžiui, susiejant su verslininko sąskaita, praėjusioje kadencijoje priimtu instrumentu. Kad vienu paspausdimu tu galėtum ir nueiti į muziejų nemokamai, nes meno kūrėjai gali naudotis tokiomis privilegijomis, ir būti atleidžiamas nuo mokesčių arba valstybė už tave sumokėtų privalomąjį sveikatos draudimą. Ir kartu jaustum tam tikrą prestižą.
Antras svarbus klausimas yra tvarus kultūros finansavimas. Kaip tai padaryti? Bazinis finansavimas galėtų būti vienas iš būdų, bet ar jis yra pats geriausias – irgi nesu tikras. Man atrodo, geriausias būdas yra Lietuvos kultūros taryba ir kiti fondai, kaip Kino centras, Kultūros instituto veiklos, kuriose menininkai irgi dalyvauja. Šios programos turi būti gausinamos. Tai yra demokratiškiausi instrumentai, kurie palaiko visą sistemą gyvą.
Ar mes norime būti ištiesta ranka, ar galime būti kaip danai, islandai, kur kas dešimtas yra romanistas arba poetas? Jau nekalbant apie tai, kiek jie sukuria kino ir pan. Lietuva turi kelti strateginį tikslą: kada bus kita „Saulė ir jūra“? Vyriausybės priemonių plane aš to, deja, neišskaitau.
– Atrodo, kad yra fundamentalių klausimų, kuriuos reikia peržiūrėti. Ar asociacija tam turi resursų? Ir ar prezidento pareigos yra apmokamos?
– Apmokamos. Asociacijos tarybos nariai sprendžia, kokį atlyginimą skirti prezidentui pagal Kultūros tarybos skiriamą projektinį finansavimą strateginio finansavimo programoje. Administracinėms išlaidoms, t. y. prezidento atlyginimui, gali būti skiriama ne daugiau nei pusė gautos paramos iš Kultūros tarybos.
– Nes daugiau žmonių administraciniame aparate nėra?
– Ne, yra tik vienas darbuotojas. Tai paskaičiuokime. Šiuo metu asociacijai skiriamas finansavimas yra 12 000 eurų, vadinasi, prezidentui gali būti skiriama 6000 eurų – apie 500 eurų prieš mokesčius kas mėnesį.
– Tad klausimas lieka: ar su šiais finansiniais, administraciniais ir laiko resursais, kartu užimant ir kitas pareigas, realu pasiekti ambicingų tikslų?
– Realu. Rašysiu projektą Kultūros tarybai. Šiuo metu praktiškai atlieku viešąjį pirkimą dėl partnerio-konsultanto. Neprezidentinis tas atlyginimas. Bet sąjungų pirmininkams rūpi – labai faini, daug žinantys ir matę žmonės, kurie patys daug stengiasi.
– Asociacija lig šiol vykdė ir kitas veiklas, daugiau orientuotas į kultūros, pačios asociacijos narių veiklos populiarinimą. Ar jos bus tęsiamos? Pavyzdžiui, ar liks Meno kūrėjų apdovanojimai?
– Man kaip komunikacijos bakalaurui komunikacija labai svarbi. Meno kūrėjų asociacija yra daugiau strateginė, lobistinė organizacija. Mes simbolinio krūvio neatsinešam, išskyrus LRT klausimą. Tačiau tai nepaneigia, kad priklausyti savo sąjungai ir kartu asociacijai yra galia, vertė, garbė ir nauda. Rinkiminėj konferencijoj viena delegatė man išsakė priekaištą: kodėl kandidatuodamas kalbat ne apie meno grožį, Bacho fugas – čia perfrazuoju, – mūzas, o apie pinigus, įtakos darymą. Sakau, jūs darykit meną. Aš noriu kalbėti apie naudą, reitingą, prestižą.
Meno kūrėjų asociacija yra daugiau strateginė, lobistinė organizacija. Mes simbolinio krūvio neatsinešam, išskyrus LRT klausimą.
O kalbant apie ankstesnes veiklas, apdovanojimai lieka. Tai yra tradicija. Tarptautinis bendradarbiavimas lieka ir toliau yra plečiamas. Sieksime įstoti į Culture Action Europe tinklą. Ir užmegzti bendradarbiavimo ryšius su Šiaurės ir Baltijos šalimis. Per tai atsiveria naujos galimybės, pvz., europiniai fondai.
– Kalbant apie bendradarbiavimą, asociacija vienija skirtingus narius, tačiau ne visas šalyje veikiančias meno kūrėjų ir kultūros operatorių sąjungas. Ar yra planų plėsti narių sąrašą ir įtraukti tas ekosistemos dalis, kurios šiuo metu neveikia po asociacijos skėčiu?
– Be einamųjų teisėkūros darbų, kitąmet bus labai svarbus strategijos išgryninimas. Antras prioritetas yra tarptautinis bendradarbiavimas. Trečiu turbūt būtų galima įvardyti asociacijos stiprinimą naujais nariais ir buvusių narių susigrąžinimą. Pvz., tarpdisciplininio meno kūrėjai, scenos menų kritikai, kino kritikai, dizaineriai – labai norėčiau, kad jie prisijungtų prie asociacijos, čia mano asmeninis lūkestis. Bet šiek tiek atstumo laikyčiausi nuo kūrybinių industrijų asociacijos. Sveika, kai yra šiek tiek konkurencijos, nereiktų susijungti.