Per daugiau nei šešis dešimtmečius trukusį kūrybos kelią rašytojas rašė romanus, noveles, esė, publicistinius tekstus. Tarp svarbiausių jo kūrinių – romanai „Budenbrokai“, „Mirtis Venecijoje“, „Užburtas kalnas“, „Juozapas ir jo broliai. Jokūbo istorijos“ bei „Daktaras Faustas“.
Th.Mannas buvo Bonos, Harvardo, Jenos universitetų garbės daktaras. Nobelio literatūros premija jam buvo suteikta 1929 metais už debiutinį romaną „Budenbrokai“, kurį rašytojas išleido būdamas vos 26-erių metų.
Būtent tais metais su žmona atostogaudamas Rytų Prūsijoje prie Baltijos jūros, jis gan atsitiktinai pirmą kartą atvyko į Kuršių neriją ir užsuko į Nidą. Čia jie apsistojo Hermano Blodės viešbutyje, kur susitiko pažįstamą dailininką Ernstą Mollenhauerį.
Pastarasis Mannams kaip tik ir aprodė Nidą, kuri jiems paliko didžiulį įspūdį. Jau kurį laiką jie svajojo apie savo vasarnamį, tad ilgai nedelsę apsisprendė savo vasarų atostogas leisti būtent čia.
Kaip rašoma ir šiandien Nidoje gyvuojančiame rašytojo muziejuje, Mannų šeima buvo pirmieji užsieniečiai, nusprendę čia pasistatyti savo vasarnamį. Jau po metų, 1930 m. liepą, drauge su keturiais savo vaikais šis Nobelio premijos laureatas ilgesniam laikui atvyko į Nidą.
Kaip liudija istoriniai šaltiniai, garlaiviu iš Kranco atvykusį garsų vokiečių rašytoją pasitiko nemažas būrys šio kaimo gyventojų, ilgainiui Manno šeimos vasaros rezidenciją jie ėmė vadinti Dėdės Tomo trobele.
Rašytojas buvo nepaprastai sužavėtas Kuršių nerijos gamta. Po metų Miunchene „Rotary" klubo susirinkime skaitytoje paskaitoje „Mano vasarnamis“ jis pabrėžė, kad šis kraštovaizdis yra itin artimas jo širdžiai.
„Jau šiandien džiaugiuosi, kad kitais metais mes vėl būsime Nidoje. Savitas tos žemės juostos pobūdis nėra pataikūniškas, nėra jis nė gražus įprastine prasme, tačiau gali pasidaryti toks artimas širdžiai, kad apie tai galėčiau giesmes giedoti“, – savo pasisakymą tuomet užbaigė žinomas rašytojas. Neabejotinai šio garsaus rašytojo pasakojimai apie Kuršių nerijos grožį ilgainiui Nidą pavertė ir savotiška vokiečių turistų meka.
Nors Nidoje Th.Mannas su šeima praleido tik tris vasaras, tačiau čia jis ne tik pramogavo, bet ir aktyviai dirbo. Kasdien nuo pusės devynių iki pusės dvylikos, kol šeimos nariai džiaugdavosi poilsiu pajūryje, jis atsidėdavo kūrybiniam darbui. Vėliau trumpam prisijungdavo prie namiškių, o popiete dažniausiai skaitydavo arba rašydavo laiškus. Taip pat neretai sulaukdavo ir svečių, ypač žurnalistų iš Vokietijos, norėdavusių gauti išskirtinį pokalbį su rašytoju savo leidiniui.
1932 m. Karaliaučiuje akivaizdžiai pamatęs nacių valdžios užmojus bei grėsmę, Th.Mannas apsisprendė palikti Vokietiją. Tų metų rugsėjį su šeima sėdęs į garlaivį jis visam laikui išvyko iš Nidos ir savo mielojo namelio. Dar tais pačiais metais rašytojo šeima išvyko į Šveicariją, o paskui iškeliavo į Jungtines Amerikos Valstijas, kur ir apsigyveno.
Klaipėdos kraštą prijungus prie Vokietijos, rašytojo vasaros rezidencijoje buvo įkurtas medžioklės namelis, vėliau virtęs svečių namais nacių kariams. Pokariu namas buvo įtrauktas į likviduojamų karo griuvėsių sąrašą, tačiau jį pavyko išgelbėti rašytojo Antano Venclovos, literatūros istoriko Alfredo Tytmono ir žurnalisto Leono Stepanausko dėka. 1965 m. namas buvo atkurtas, restauruotas, jame įkurta biblioteka.
1996 m. čia įkurtas iki šiol tebegyvuojantis Th.Manno kultūros centras, kasmet rengiantis ir rašytojo vardo festivalį.
