1940 m. okupavę Lietuvą, sovietai iškart ėmėsi įgyvendinti radikalių pokyčių ir primesti naują tvarką, kurią jau beveik du dešimtmečius sistemingai diegė Sovietų Sąjungoje. Vienas pirmųjų žingsnių – tai stambiosios pramonės, didžiųjų prekybos įmonių ir bankų nacionalizavimas. Vėliau, pokariu, buvo uždrausta ir bet kokia privati prekyba, tuo tarpu valstiečiai, iki tol turėję galimybių turguose pardavinėti savo užaugintą produkciją, sugrūsti į kolchozus.
Šitokiu būdu buvo radikaliai pertvarkyta nepriklausomos Lietuvos visuomenė, o bet kokios žmogaus pastangos užsidirbti pinigų iš ankstesnės privačios veiklos ar amato – kriminalizuotos kaip spekuliacija.
-
„Baik išsidirbinėti, nes paversime „daržove“: kaip sovietmečiu psichiatrija tarnavo dorojantis su kitaminčiais
-
33 metus Lietuvoje šeimininkavęs Sniečkus – už ką gavo septynis Lenino ordinus ir ar tikrai jis atstatė Trakų pilį?
-
Dvejų metų senumo įrašas kelia audrą internete: Andriukaitis deklamuoja Kubilinską
Nepaisant to, Lietuvos gyventojų verslumas ir siekis gyventi geriau niekur nedingo, o tik įgavo visiškai naujas, socialistinei santvarkai būdingas, formas: grobstymus, kombinavimus, nelegalų apsirūpinimą ir t.t. Šitaip, anot tyrimo autoriaus D.Indrišionio, atsirado pogrindinis verslumas ir įvairios už įstatymo ribos gyvuojančios nelegalios ekonominės praktikos, kurios vienokiu ar kitokiu būdu pamažu ardė suklypusius Sovietų Sąjungos pamatus.
D.Indrišionio knygą „Nužudyti verslumą: sovietų kova su Lietuvos gyventojų verslumu 1940–1953 m.“ išleido leidykla „Aukso žuvys“.
– Kaip pirmosios okupacijos metais sovietinė propaganda argumentavo vykdomą nacionalizciją – juk visa tai Lietuvos visuomenėje turėjo sukelti didžiulį šoką ir nepasitenkinimą?
– Paskutiniai privačios prekybos daigai Sovietų Sąjungoje negrįžtamai užgniaužti apie 1935–1936 metus. Tad sovietams okupavus Lietuvą, senosiose sovietinėse respublikose nei privačios pramonės, nei prekybos įmonių, nei mažųjų verslų nebuvo jau maždaug penkerius metus.
Jau nuo pat pirmųjų okupacijos dienų Lietuvoje imtasi skleisti propagandinius pasakojimus, siekiant pateisinti šitokius veiksmus. Pagrindiniu akcentu tapo teiginiai, kad dabartiniai įvykiai šalyje – tai „plačiųjų liaudies masių“ pergalė prieš išnaudotojišką, plutokratišką, pasipelnyti siekusį Smetonos režimą, kuris korupciniais ryšiais buvo suaugęs su stambiaisiais fabrikantais, pramoninkais ir verslininkais. Tačiau, anot sovietų, dabar Smetonos režimas jau nugalėtas, o išnaudotojiškos kapitalistinės sistemos ramsčiai – fabrikai, pramonė, gamyklos – bus grąžinti liaudžiai ir tarnaus bendriems visų paprastų žmonių interesams.
Toks propagandinis pasakojimas sklido iš politikų lūpų, laikraščių, plakatų ir pan. Bet tikrovė buvo kitokia. Keletą metų prieš okupaciją Lietuvos visuomenė buvo gerokai įsiaudrinusi: dėl neramių politinių įvykių ir grėsmingų žinių žmonės periodiškai skubėdavo į parduotuves norėdami įsigyti būtinųjų prekių, kurių, kaip baimintasi, netrukus gali ir nelikti.
Pirmosiomis okupacijos savaitėmis Lietuvoje pirkimo vajus pasiekė iki tol neregėtas aukštumas.
Lygiai tas pats nutiko ir 1940-ųjų vasarą: gyventojai suprato, kad griūna prieš tai buvusi tvarka, keičiasi valdžia, ateina sovietai, kurie žada radikalias permainas, tad logiškai mąstantis žmogus suvokė, kad situacija tik blogės. Būtent todėl jau pirmosiomis okupacijos savaitėmis Lietuvoje pirkimo vajus pasiekė iki tol neregėtas aukštumas.
– Kaip į tai reagavo sovietų valdžia?
– Visų pirma, šį pirkimo padidėjimą stengėsi pavaizduoti kaip atsikartojimą to, kas vyko ir anksčiau. 1940 m. birželio pabaigoje naujieji sovietiniai dienraščiai jau skelbė, kad situacija nurimo, eilės prie parduotuvių išsiskirstė, o gyvenimas vėl stojo į įprastą vagą.
Nacionalizuota stambioji pramonė ir bankai iškart pateko valstybės nuosavybėn, tad „plačiosios liaudies masės“, priešingai nei skelbė sovietinė propaganda, liko visiškai be nieko.
Tačiau lygiagrečiai buvo skleidžiama žinia, kad smulkūs prekybininkai, kurių didžiąją dalį sudarė žydų tautybės asmenys, prisidėjo prie šio jiems naudingo reiškinio. Neatsitiktinai nuo pat sovietinės okupacijos pradžios dienraščiuose buvo publikuojami spekuliantų sąrašai, kuriuose būdavo pateikiamos keliolikos ar keliasdešimties prekeivių, nubaustų už prekybos sąlygų sunkinimą, bandymus nuslėpti prekes ir pan., pavardės. Daugelis šiuose sąrašuose minimų asmenų buvo žydų tautybės. Taigi, šalia propagandos apie blogąjį Smetonos režimą, nesąžiningais būdais užgyvenusio neregėtus turtus, atsirado ir ryškus tautinis dėmuo, nukreiptas prieš žydus.
Nereikia stebėtis tuo, kad visa nacionalizuota stambioji pramonė ir bankai iškart pateko valstybės nuosavybėn, tad „plačiosios liaudies masės“, priešingai nei skelbė sovietinė propaganda, liko visiškai be nieko.
– Iki karo pradžios 1941-ųjų birželį vienaip ar kitaip šios ekonominės permainos palietė absoliučiai visus žmones – nuo stambiųjų pramoninkų iki amatininkų ir ūkininkų?
– Nuo pat okupacijos pradžios sovietai nusitaikė į stambiąją prekybą bei pramonę ir čia iš esmės pasiekė užsibrėžtuosius tikslus. Tačiau iki karo pradžios, nors palaipsniui ir didino mokesčius, jiems nepavyko visiškai sunaikinti smulkiosios pramonės bei prekybos.
Sovietų valdžios cinizmą ir sistemos absurdiškumą puikiai atskleidžia ir naujų mokesčių formuluotės, pavyzdžiui, 1941 m. gegužę buvo įvestas mokestis „kultūros statybos reikmėms“. Apie ką tai, tikėtina, nežinojo ir šitokios formuluotės autoriai. Bet tai buvo visiškai nesvarbu... Sovietų tikslas buvo kuo greičiau sužlugdyti ir privačią prekybą. Tad, jei Antrasis pasaulinis karas nebūtų prasidėjęs, per metus ar dvejus sovietai Lietuvoje būtų visiškai panaikinę privatų verslą.
Į naujai okupuotas teritorijas sovietai žiūrėjo politiškai, todėl ir šių kraštų ekonomika ilgainiui turėjo būti suvienodinta su visa Sovietų Sąjunga. Beje, svarbu pažymėti, kad visą sovietmetį atvykėliams iš tolimesnių sovietinių respublikų Baltijos šalys atrodė kokybiškai kitokios, o daugelis Baltijos kraštus vadino „mažaisiais Vakarais“ ar „langu į Vakarus“.
Tai akivaizdžiai liudija, kad per du nepriklausomybės dešimtmečius tarpukariu šiuose kraštuose buvo padarytas kokybiškas ekonomikos šuolis, kuris net ir po kelių sovietinės okupacijos dešimtmečių vis dar buvo matomas net ir plika akimi.
Per du nepriklausomybės dešimtmečius buvo padarytas kokybiškas ekonomikos šuolis, kuris net ir po kelių sovietinės okupacijos dešimtmečių vis dar buvo matomas net ir plika akimi.
Sovietai negalėjo per itin trumpą laiką šių šalių ekonomikų inkorporuoti į Sovietų Sąjungos sudėtį. Tam reikėjo sukurti atitinkamus socialistinės sistemos mechanizmus – prekybines bei pramonės organizacijas. Jei nacionalizacija būtų daroma forsuojant ir neatsižvelgiant į objektyvias aplinkybes, tikėtina, situacija galėjo tapti visiškai nevaldoma: kraštas galėjo panirti į ekonominį chaosą, prasidėti parduotuvių plėšimai ar net badas.
Štai kodėl nacionalizacijos procesas buvo vykdomas laipsniškai ir gan nuosekliai, tikintis, jį galutinai užbaigti per kelerius metus.
– Nepaisant to, kasdieniame žmonių gyvenime pasekmės vis tiek buvo juntamos?
– Žinoma. Pažvelgus į 1940 m. pabaigos bei 1941 m. pradžios Vidaus reikalų sistemos darbuotojų pranešimus, pamatytume, kad didžiuosiuose Lietuvos miestuose ėmė trūkti būtinųjų prekių ir produktų.
Itin reikšminga buvo ir dar viena aplinkybė: praėjus penkiems mėnesiams nuo okupacijos buvo atverta rytinė siena. Ką tai reiškė? Iki to meto sovietinės Baltarusijos gyventojai neturėjo galimybių laisvai atvykti į sovietinę Lietuvą, o 1940-ųjų gruodį tai tapo įmanoma – neliko pasienių postų, stabdymų, dokumentų ar prekių patikros. Staiga Lietuvoje prasidėjo tai, ką sovietiniai saugumiečiai įvardijo „spekuliantų iš Baltarusijos antplūdžiu“.
Staiga Lietuvoje prasidėjo tai, ką sovietiniai saugumiečiai įvardijo „spekuliantų iš Baltarusijos antplūdžiu“.
Žvelgiant iš šių dienų perspektyvų galima būtų daryti ir šiokį tokį analogą su 2021 metais prasidėjusia migrantų iš Baltarusijos krize. Tačiau prieš aštuonis dešimtmečius Lietuvą užplūdo ekonominiai migrantai iš Vakarų Baltarusijos miestų. Tai buvo nulemta fakto, kad Lietuvoje prekes vis dar galima buvo įsigyti gan laisvai ir už mažesnę kainą. Tad baltarusiai užsipirkdavo prekių Lietuvos parduotuvėse, o grįžę už didesnį antkainį jas pardavinėjo savo miestų turgavietėse. Tokiu būdu lietuviai susipažino su nauja realybe ir pirmą kartą prisilietė prie sovietinės juodosios rinkos.
Su šiuo reiškiniu sovietai bandė kovoti gan operatyviai, mat suprato, kad tai gali sukelti okupuotos Lietuvos gyventojų nepasitenkinimą bei aprūpinimo būtinaisiais produktais krizę. Tuo tikslu šalia geležinkelių ir pagrindinių kelių buvo išstatomi milicininkai, kurie atvykėlius iš Baltarusijos krėtė, tikrino, o radę ką neteisėto konfiskuodavo ir apgręždavo atgal.
Visa tai akivaizdžiai liudija, kad Lietuva, prieš jos piliečių valią, buvo inkorporuota į Sovietų Sąjungos sudėtį, visų pirma ekonomiškai ją apiplėšiant ir nustekenant.
– Ar galima teigti, kad po karo lietuviai gan greitai prisitaikė prie naujos sovietinės realybės ir, baltarusių pavyzdžiu, patys ėmė gan aktyviai spekuliuoti, kombinuoti ir grobstyti, tokiu būdu tartum bandydami bent iš dalies apginti savo ekonominę nepriklausomybę ir siekį gyventi bent šiek tiek geriau?
– Pirmosios okupacijos metais Lietuvos visuomenė buvo savotiškai pritrenkta tų sparčiai vykstančių pokyčių: Smetonos režimo griūties, okupacijos, radikalios sovietizacijos, tremčių ir t.t. Tad apie kažkokį nelegalų verslumą čia kalbėti anksti. Žmonės nelabai ir suprato, kas vyksta, todėl nežinojo ir kaip į tai reaguoti. Mano jau minėtas masinis gyventojų apsipirkimas parduotuvėse buvo gan natūrali savisaugos reakcija.
Tuo tarpu pokariu Lietuvos visuomenė labai greitai išmoko tam tikrų nelegalaus verslumo įgūdžių, kurie buvo stiprinami ir tobulinami visą sovietmetį.
Svarbu suprasti ir to meto ekonomines aplinkybes, kurios nulėmė naujas verslumo formas. Iškart po karo visoje Sovietų Sąjungoje buvo įvesta kortelių sistema. Tai reiškė, kad norint įsigyti prekių ar produktų, žmogui neužteko turėti pinigų, visų pirma, jam reikėjo turėti korteles – savotišką leidimą pirkti prekes valstybinėse parduotuvėse.
Štai čia ir atsirado puikios galimybės grobstymui. Įsivaizduokime eilinį prekybinės organizacijos kasininką, pardavėją, parduotuvės vedėją, sandėlininką, kuris, kaip ir visi kiti sovietiniai piliečiai, norėdami įsigyti reikiamų produktų stovi kelių valandų eilėje arba kelerius metus laukia kvito naujiems batams.
Tačiau turėdamas galimybių prieiti prie prekių, žmogus ima kombinuoti: pakoreguoja kvitą ir iš sandėlio pradangina kelias tonas druskos, perduoda ar parduoda kitapus gatvės esančiai parduotuvei ar pažįstamiems, kurie viską išparduoda turguje arba tarpuvartėje. Šitokios ir panašios nelegalaus uždarbio schemos pokariu, o ir vėlesniu sovietmečiu Lietuvoje reiškėsi itin plačiai.
Turėdamas galimybių prieiti prie prekių, žmogus ima kombinuoti: pakoreguoja kvitą ir iš sandėlio pradangina kelias tonas druskos, perduoda ar parduoda kitapus gatvės esančiai parduotuvei ar pažįstamiems, kurie viską išparduoda turguje arba tarpuvartėje.
Reikia turėti galvoje, kad visoje 1939 m. okupuotoje teritorijoje – nuo atplėštos rytinės Suomijos dalies iki vakarinės Ukrainos dalies, taip pat, žinoma, ir Baltijos šalyse, – pokariu vis dar buvo leidžiama privati prekyba. Tad štai koks paradoksas: vienu metu toje pačioje sistemoje galiojo ir normuotas gyventojų aprūpinimas kortelių sistema, ir privati laisva prekyba.
Šitaip pati sovietų sistema sudarė absurdiškas sąlygas diegdama su natūraliu žmogaus gyvenimo būdu tiesiog nesuderinamą ideologiją, pagal kurią asmenys turėtų atsisakyti siekių gyventi geriau ir viską aukoti vardan visos visuomenės gerovės migloje ateityje. Lietuvoje buvo kiek kitokia kultūrinė ir istorinė patirtis, nei anksčiau sovietizuotuose kraštuose, tad ši ideologija susidūrė su gan ryškiu individualizmu, kurio režimas tiesiog nepajėgė sukontroliuoti.
– Ar grobstymus iš valstybinių įmonių, parduotuvių, vėliau ir kolūkių, galima būtų įvardyti kaip sąmoningą socialistinės sistemos sabotažą?
– Išties labai norėtųsi šiuose veiksmuose įžvelgti tam tikrą rezistenciją ir sąmoningą siekį sugriauti Sovietų Sąjungą... Žvelgiant objektyviai, tie, kas slapta išnešinėjo produktus iš parduotuvių, vogė ir visokiais būdais grobstė valstybinį turtą, išties griovė sovietinę santvarką. Tačiau ar tai buvo sąmoningas politinis veiksnys – labai tuo abejočiau.
Savo tyrimo metu susipažinau su gausybe istorinių šaltinių ir man susidarė įspūdis, kad esminė priežastis, kodėl žmonės ėmėsi tokių nelegalių veiksmų, buvo jų noras gyventi geriau, kokybiškiau, tam net paaukojant moralines nuostatas ir bendrus visuomenės interesus. Išties per savo ideologiją sovietai diegė visuomeninės atsakomybės ir kaltės jausmą: jei jau žmogus užima aukštas pareigas, jis turi savo darbą atlikti sąžiningai ir atsakingai.
Žmonės ėjo į kompromisą su savo sąžine, pareigas atlikdavo gan formaliai, o pagal galimybes nepraleisdavo progos šį bei tą susikombinuoti.
Tačiau toks ideologinis spaudimas ne visada suveikdavo. Žmonės ėjo į kompromisą su savo sąžine, pareigas atlikdavo gan formaliai, o pagal galimybes nepraleisdavo progos šį bei tą susikombinuoti ir taip prisidurti prie kuklaus atlyginimo.
Galima teigti, kad visa tai, kas nutiko per pirmąjį okupacijos dešimtmetį, yra didelė ir gili kolektyvinė trauma. Iš esmės sovietinis režimas kriminalizavo tai, kas normalioje vakarietiškoje visuomenėje nėra joks blogis – kūrybingumą, iniciatyvumą, darbštumą. Ideologiškai ir teisiškai verslumas buvo paverstas nusikalstama veikla, „kapitalizmo liekana“, kurią būtina išrauti su šaknimis.
– Būtent todėl ši ideologinė kova neretai pasiekdavo absurdiškas formas ir šitaip buvo žiauriai žalojami žmonių gyvenimai?
– Taip, ir tokių istorijų, ypač po 1947 metų, kai uždrausta privati prekyba, buvo gausybė. Štai vienas pavyzdžių: oficialiose valstybinėse parduotuvėse moteris įsigijo sovietinių fabrikinių kojinių, legaliais būdais nusipirko dažų, savo namuose kojines pagražino, tokiu būdu sukurdama „asmeninės mados liniją“, ir šią produkciją ėmė realizuoti tarp pažįstamų bei turguje. Vieną dieną ji buvo nutverta už rankos ir nuteista penkerių metų lagerio bausme už spekuliaciją.
Kitas pavyzdys. Anuomet itin paklausi buvo spekuliacija obuoliais. Apsukresni žmonės iš valstiečių supirkdavo obuolius ir juos vežimais, sunkvežimiais, o kartais net ir vagonais gabendavo į Leningradą ir ten parduodavo. Žvelgiant iš mūsų dienų perspektyvos, tame juk nebuvo nieko blogo – žmogus obuolius pirko už savo pinigus, atsiskaitė su pardavėjais, susiorganizavo transportą, nugabeno tiems, kurie obuolių neturėjo, ir pardavė užsidėjęs antkainį. Visi buvo patenkinti. Tačiau ne, sovietai tai prilygino nusikaltimui. Ir šitokių bylų buvo dešimtys.
Šeštojo dešimtmečio pradžioje teisinė sovietinė sistema pasiekė tokį absurdo lygį, kad penkerių ar net aštuonerių metų bausmes ėmė skirti žmonėms už tai, kad jie „rengėsi spekuliuoti“. Ką tai reiškė? Įsivaizduokite, žmogaus namuose aptinkama daugiau kilogramų druskos, ūkinio muilo gabalų ar miltų nei, režimo manymu, yra normalu turėti. Jei žmogus turi „per daug“, vadinasi, jis jau planavo spekuliuoti ir todėl, nors ir nebuvo pagautas prekes pardavinėjantis, vis tiek jau buvo laikomas nusikaltėliu.
Šeštojo dešimtmečio pradžioje teisinė sovietinė sistema pasiekė tokį absurdo lygį, kad penkerių ar net aštuonerių metų bausmes ėmė skirti žmonėms už tai, kad jie „rengėsi spekuliuoti“.
Mane asmeniškai labiausiai sukrėtė našlaičiais paliktų vaikų likimai. Yra daugybė laiškų, kuriuos Aukščiausios tarybos prezidiumui rašydavo už nereikšmingo dydžio spekuliaciją, tarkime, naminės degtinės pardavimą, lagerio bausme nuteistų tėvų vaikai. Laiškuose jie maldauja paleisti tėtį ar mamą, nes be jų negali išgyventi. Išties, nors sovietinis režimas viešai deklaruodavo rūpestį labiausiai pažeidžiamais asmenimis, tačiau šis pavyzdys akivaizdžiai liudija visiškai priešingus veiksmus.
– Tiek pokaris, tiek ir vėlesnis sovietinis laikotarpis neatsiejamas ir nuo pačių įvairiausių prekių bei produktų trūkumo – deficito. Kokios priežastys tai galėjo nulemti?
– Tarpukariu Lietuva garsėjo kaip itin derlingas kraštas, į Europą buvo eksportuojamas sviestas, bekonai ir kita produkcija. Sovietams nacionalizavus pramonę ir prekybą, o valstiečius suvarius į kolūkius, žmonės tapo ne savininkais, o tiesiog darbininkais buvusiose savo žemėse ar fabrikuose.
Ilgainiui žmonės ėmė prarasti motyvaciją dirbti ir šitaip kardinaliai krito darbinis našumas: darbininkai ir kolūkiečiai ėmė tik formaliai atlikti pareigas, o visą laiką bandydavo suktis, galvodami, ką čia susikombinavus, kaip ką nors parsinešti iš darbo ar panaudoti savo reikmėms.
Ilgainiui žmonės ėmė prarasti motyvaciją dirbti ir šitaip kardinaliai krito darbinis našumas: darbininkai ir kolūkiečiai ėmė tik formaliai atlikti pareigas, o visą laiką bandydavo suktis, galvodami, ką čia susikombinavus.
Kita vertus, tarkime, grūdai būdavo superkami už kapeikas ir centralizuotai gabenami į elevatorius. O čia laikymo sąlygos buvo tragiškos, todėl galiausiai šimtai tonų būdavo tiesiog išmetama, nes nebetiko naudoti. Tad centralizuota sistema iš principo buvo ydinga ir kėlė milžiniškus produkcijos praradimus, brokus ir nuostolius. Tad tai taip pat žymiai prisidėjo prie deficito problemos sovietmečiu.
– Savo tyrimą užbaigiate 1953 metais. Ar tai reiškia, kad iki to laiko ekonominė sistema, taip pat ir įvairios kombinavimo formos, iš esmės nusistovėjo ir jau mažai bekito iki pat persitvarkymo laikotarpio?
– 1953-ieji yra kovos su verslumu viršūnė, kaip minėjau, griežtai baudžiant net ir tuos asmenis, kurie paprasčiausiai turi „per daug“. Po Stalino mirties pamažu prasidėjo tai, ką galima būtų įvardyti kaip savotišką ekonominio gyvenimo „liberalizavimą“. Tai, žinoma, jokiu būdu nereiškė sugrąžintos privačios prekybos ar leidimo ūkininkauti savo pačių žemėje.
Spekuliacija ilgainiui imta vertinti vien kaip sisteminga didelio masto nelegali ekonominė veikla.
Kas keitėsi? Laipsniškai ėmė švelnėti baudžiamoji teisinė bazė. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje atsirado terminas „smulkioji spekuliacija“. Iš esmės sovietai ėmė suprasti, kad penkerių metų kalėjimo bausmę skirti eiliniam kaimo žmogeliui, kuris nuvažiavęs į Rygą nusipirko žaisliukų eglutei, nėra adekvatu. Juk jei taip ir toliau, po šiuo bausmės volu gali patekti vos ne bet kuris sovietinis pilietis.
Tad galiausiai už nedidelius ekonominius nusižengimus buvo įvesta administracinė bausmė – prekių konfiskacija, finansinė bausmė ir pan. O spekuliacija ilgainiui imta vertinti vien kaip sisteminga didelio masto nelegali ekonominė veikla.
Nepaisant šių „palengvinimų“, trauma visuomenėje jau buvo padaryta milžiniška: žmonės tapo įbauginti, nes suprato, kad naujoji valstybė turi galią atimti, persekioti ir bausti už tai, kas dar visai neseniai buvo traktuojama kaip normali ir įprasta veikla.
– Žinant, kad galiausiai Sovietų Sąjunga subyrėjo ir ekonominė jos būklė tikrai nebuvo čia paskutinis veiksnys, ar galima daryti išvadą, kad politinė santvarka, kuri vienaip ar kitaip riboja žmonių verslumą, anksčiau ar vėliau yra pasmerkta žlugti?
– Yra dabarties politikų, kurie itin mėgsta cituoti šaunųjį kareivį Šveiką. Būtent šiam veikėjui yra priskiriama frazė, kad kiekviena vyriausybė, kuri pakels alaus kainas, yra pasmerkta žlugti... Juokai juokais, tačiau žvelgiant iš platesnės perspektyvos drįsčiau pritarti paties minčiai.
Sovietai milžiniškomis pastangomis bandė sustabdyti Lietuvos žmonių verslumą, upės bėgimą – tai, kas iš esmės visose visuomenėse ir civilizacijose gyvavo tūkstantmečius. Gal tai ir galima kuriam laikui suvaldyti drakoniškomis, gąsdinančiomis ir žiauriomis priemonėmis, tačiau ši upė vis tiek prasiverš pro kraštus ir ras savo tėkmę.
Žmonės tapo įbauginti, nes suprato, kad naujoji valstybė turi galią atimti, persekioti ir bausti už tai, kas dar visai neseniai buvo traktuojama kaip normali ir įprasta veikla.
Mano manymu, iki 1947 m. šalyje veikusios kontroliuojamos rinkos formos sovietiniam režimui būtų buvusios žymiai naudingesnės nei visiškas privačios prekybos uždraudimas. Juk iš verslių asmenų galima buvo surinkti didesnius mokesčius, kontroliuoti kainas ir prekes. Tačiau režimui visa tai netiko ideologiškai, todėl privatūs prekybininkai buvo paversti laisvais ir nevaldomais spekuliantais. Kitaip tariant, vietoj legalaus, nors ideologiškai ir nepriimtino verslumo sovietai gavo nelegalų ideologiškai nepriimtina verslumą.
Tad Lietuvos pavyzdys rodo, kad savo mentalitetu vakarietiška visuomenė patekusi į totalitarinės kolektyvinės valstybės gniaužtus, taip paprastai nepasiduoda visiškam perprogramavimui. Žinoma, tai neapsieina ir be tam tikrų padarinių: atsiranda iškreiptas požiūris į valstybę, siekis slėpti mokesčius, kažką nusukinėti ir gudrauti...
Nepaisant to, XX amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai Sovietų Sąjungoje buvo leista veikti kooperatyvams, tas užgniaužtas verslumas prasiveržė kaip koks potvynis. Tačiau to laikmečio verslumo formos, veiklos metodai ir būdai – tai jau visiško kito, intriguojančio, tyrimo ašis.
2026 m. projektui „Nematoma kultūros pusė“ Medijų rėmimo fondas skyrė 25 tūkst. eurų dalinį finansavimą.